352. Upytės pilies teismas (Upicki Grodzki Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1610--1829 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 46

Upytės pilies teismas (Upicki Grodzki Sąd)
Upytės pilies teismas (Upicki Grodzki Sąd) (1566--1831 m.).
Pilies teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564–1566 metų teisminės-administracinės reformos. Šiuos pertvarkymus pagrindė 1564 m. Bielsko seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas. Lietuvoje atsirado nauji teritoriniai vienetai – pavietai, kuriuose buvo įsteigti pilies, žemės ir pakamario teismai. Pagal šį naują teritorinį padalijimą Upytės pavietas buvo priskirtas Trakų vaivadijai. Į šios vaivadijos sudėtį taip pat įėjo Gardino, Kauno ir Trakų pavietai. 1566 m. generaliniame LDK pavietų ribų ir teismų vietų surašyme nurodyta, kad Upytės pavietas išliko savo ankstesnėse ribose ir jo ilgis iš pietų į šiaurę siekė 17 lenkiškų mylių (apie 120 km). Nuo XVI а. septintojo dešimtmečio nuolatine šio pavieto pilies ir žemės teismų sesijų vieta tapo Panevėžys. Upytės pavieto sienos nesikeitė iki 1795 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo.
Pilies teismo veiklą ir funkcijas, kaip ir žemės teismo, detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Pilies teismas buvo pirma instancija, nagrinėjusi bajorų baudžiamąsias bylas. Jo kompetencijai priklausė sunkių kriminalinių nusikaltimų už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė sprendimas. Pagal II Lietuvos Statuto IV skyriaus 30 straipsnį tai buvo bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo. Pabėgusių valstiečių ir tarnų bylos, pagal šlėktos valią buvo nagrinėjamos tiek pilies, tiek ir žemės teisme. Be to pilies teismui tekdavo spręsti ir civilinius ieškinius, betarpiškai susijusius su žemvaldžių baudžiamosiomis bylomis.
Pilies teismo jurisdikcijai priklausė visi Upytės paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Tai nebuvo pastoviai veikianti įstaiga, todėl pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį pavieto centre. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Jos gudų kalboje buvo vadinamos рочки, o lotynų – kadencija.
Pilies teismas buvo vienintelė institucija paviete, kurio pareigūnai buvo nerenkami, o skiriami. Jam vadovavo karaliaus skiriamas pavieto teismo seniūnas, o vaivadijos centre- vaivada. Vaivados ir pilies teismo seniūnai, skiriami iš aukštesnių bajorijos sluoksnių ir būdami užimti kitais svarbiais valstybės reikalais, nevisada turėjo laiko dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl jie II Lietuvos Statuto IV skyriaus 37 straipsniu buvo įpareigoti patys sudaryti pilies teismą - savo nuožiūra paskirti savo vietininką (paseniūnį), pilies teisėją ir raštininką. Dėl to pilies teismas dar kartais būdavo vadinamas seniūno teismu. Iš pilies teismo pareigūnų nebuvo reikalaujama specialaus mokslo ar pasirengimo. Užteko to, kad jie gyventų tame paviete, būtų bajorai, LDK piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką kanceliarijos raštą.
Pilies teisme bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu: seniūnas arba jo pavaduotojas paseniūnis, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teisėjas trys kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų poelgiai galėjo būti skundžiami žemės teismui, kuris vykdė pilies teismo veiklos priežiūrą. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai pilies teismo knygose turėjo tokią pat notarinę galią, kaip ir žemės teismo knygose. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vazniai. Jie išnešiodavo šaukimus, atlikdavo įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo vykdant posėdžius ir kt. Už smurtą prieš vaznį, įstatymai numatė griežtas bausmes.
Už savo darbą pilies teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos negavo. Jiems mokėjo pagal Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo. Pilies teismas buvo žemutinė instancija, todėl nepatenkinti jo sprendimais galėjo juos apskųsti LDK Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui. Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, kalėjimas, ištrėmimas (banicija arba infamija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį. XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarinė slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. pilies teismai buvo panaikinti. Atsirado vadinamieji žemininkų teismai (ziemiańskie sądy). Jie perėmė pilies teismų funkcijas. 1794-10-30 caro įsaku pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 metų.
Apie Upytės pilies teismo įsteigimą, jo pareigūnų sudėtį ir pradinį veiklos laikotarpį konkrečių žinių dėl šaltinių stokos rasta nedaug. Mažai ši tema nagrinėta ir lietuvių istoriografijoje. Skirtingai negu Upytės žemės teismas, pilies teismas turėjo savo pirmtaką. Žinoma, kad iki 1565--1566 m. LDK administracinės-teisminės reformos Upytės valsčiuje veikė vadinamasis pilies teismas. Šis ikireforminis paskirtųjų teisėjų teismas minimas nuo 1548 m. Jis dirbo ne Upytėje, o kitose valsčiaus vietose, dažniausiai Krekenavoje. Taip 1586 m. aktų knygos įraše minimas 1565 m. gegužės 7 d. Krekenavoje posėdžiavęs Upytės „pilies“ teismas, kuriame dirbo teisėjai: Jonas Volmenskis ir Mikalojus Kraušas bei „prie jų buvę“ pareigūnai: Vaitiekus Paleckis ir Kasparas Matiejevičius.
Po 1565--1566 m. administracinės ir teismų reformos Upytės valsčius virto pavietu, o Upytės pavieto centru tapo Panevėžys, nors pavietas ir toliau vadintas Upytės vardu. Tuo metu buvo du Panevėžiai – bažnytinis Senasis Panevėžys ir apie kilometrą nuo jo nutolęs Naujasis Panevėžys, kuris ir virto naujuoju pavieto centru bei naujai įsteigtų pilies ir žemės teismų sesijų vieta.
Kada ėmė veikti ir kokios sudėties buvo poreforminis Upytės pilies teismas nenustatyta, kadangi seniausias išlikęs rašytinis šaltinis tai -- 1585 m. pilies teismo aktų knyga. Manoma, kad teismas pradėjo dirbti apie 1566--1567 m., nes pilies teismo pareigūnai skirtingai nuo žemės teismo pareigūnų buvo nerenkami, o skiriami. Tikėtina, kad pirmosios sudėties Upytės pilies teismo teisėjus paskyrė LDK didžiojo kunigaikščio urėdas ir Upytės seniūnas kunigaikštis Jonas Krošinskis.
Pagal 1585 m. pilies teismo aktų knygos įrašus matyti, kad teismas posėdžiavo vasario, kovo, balandžio ir rugpjūčio mėnesiais, o 1586 m. devynis mėnesius, išskyrus sausį, vasarį ir birželį. Teismo knygoje buvo įrašyta 660 juridinių aktų. Tai daugiausia baudžiamosios bylos dėl smulkių vagysčių, apiplėšimų, muštynių, sukčiavimo, įžeidimų ir kt. Pavyzdžiui, 1586 m. gruodžio 3 d. pilies teismas nagrinėjo žemininko Jono Stralkovskio skundą, kuriame jis aiškino, kad, jam vykstant Panevėžio miestelio gatve į savo valdą, buvęs užpultas, sumuštas ir apiplėštas Panevėžio miestelėno Petro Tolovičiaus ir jo sėbrų, o jo tarnas Jurgis Marcinovičius išrengtas ir pagrobtas.
Kaip taisyklė, kiekvieno dokumento pradžioje buvo įrašoma teisėjų sudėtis. 1585 m. Upytės pilies teimo aktų knygoje išvardinti pareigūnai: pilies teismo seniūnas Jonas Glebovičius, paseniūnis Stanislovas Nininskis, teisėjas Aleksandras Zlockis ir raštininkas Mykolas Kuprelis. Teismo darbe svarbų vaidmenį atliko vazniai. Upytės paviete vienu metu vaznio pareigas ėjo 8-9 asmenys. Jie buvo bendri ir pilies ir žemės teismui. Vazniai privalėjo laiku įteikti bajorams šaukimus į teismą, atlikti nukentėjusiųjų žaizdų ir nusikaltimo vietos apžiūrą, nustatyti nuostolius, skelbti teismo nuosprendžius ir kt. XVI a. pab. Upytės pilies teismo aktų knygose minimi vazniai: Aleksandras Kasparavičius, Tomašas Taliatas, Mikalojus Daugėla, Aleksas Bankovskis, Povilas Rajūnecas, Laurynas Juškievičius ir kt.
Ilgą laikotarpį Upytės pilies teismas neturėjo nei pastovios būstinės, nei teismo reikmėms tinkamų patalpų. Tai buvo bendra Upytės pilies ir žemės teismų problema. Pirmosios teismo sesijos vyko Panevėžio dvare. Tačiau jame trūko vietos, nes jau 1569 m. Liublino seime buvo svarstytas Upytės pavieto teismo pastatų klausimas. 1576 m. Torunės seime Upytės pavieto bajorų pasiuntiniai kreipėsi į karalių Steponą Batorą su skundu, kad neturi pastato, kur teismai galėtų ramiai posėdžiauti ir prašė leidimo išskirti patogų sklypą Panevėžio miestelyje, arčiau turgaus. Tais pačiais metais karalius liepė Upytės seniūnui Jonui Zareckui skirti tam reikalui žemės sklypą ir duoti namo statybai medienos iš Palėvenės valstybinės girios. Tačiau teismo ir archyvo pastatų taip ir nepavyko pastatyti, todėl manoma, kad kelis dešimtmečius Upytės pavieto pilies ir žemės teismų posėdžiai vykdavo Panevėžio valstybiniame dvare, taip pat pilies teismo raštininko arba žymesnių Panevėžio miestelėnų privačiuose namuose, o labai retais atvejais net karčemose. Apie tai liudija aktų knygose išlikę įrašai: 1584 m. spalio 2 d. pilies teismas posėdžiavo Panevėžio miestelėno Povilo Vaitiekovičiaus namuose, o 1586 m. teismo sesija vyko miestelėno Povilo Dobkovičiaus namo, kuriame buvo apsistojęs pilies teismo raštininkas Mykolas Kuprelis, seklyčioje. 1589 m. gegužės 1 d. įrašas knygoje skelbė apie tai, kad bajoras Vaitiekus Galkontas yra įpareigotas gražinti skolą pilies teismo būstinėjė Panevėžyje, miestelėno Motiejaus Vaištoro namuose.
1612 m. kovo 3 d. Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza savo raštu leido Panevėžio ir Šeduvos valstybinių dvarų seniūnui kunigaikščiui Petrui Krošinskiui pastatyti Panevežio miestelyje namą skirtą pavieto pilies ir žemės teismų posėdžiams bei archyvą.
Po ilgų vilkinimų, vietos bajorijos lėšomis ir Upytės pavieto seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu, 1614 m. Panevėžyje, žemės sklype prie Nevėžio upės iškilo Upytės pilies ir žemės teismų pastatai. Kaip jie atrodė aprašyta 1776 m. inventoriuje. Tai buvo šiaudais dengtas medinis teismo pastatas, mūrinis teismo archyvas, dvi arklidės ir ratinė po tuo pačiu šiaudiniu stogu bei kalėjimas.
Upytės pilies teismo raštinė dirbo nuolat. Teismo archyvą tvarkė ir prižiūrėjo raštininkas. Teismo knygos buvo sudėtos į geležimi apkaustytas, trimis užraktais užrakintas ir trimis antspaudais užantspauduotas skrynias, kurios saugomos mūriniame pastate. Vertingų duomenų apie Upytės pilies teismo knygų kiekį, jų stovį ir sudėtį pateikiama pilies teismo regento (vyr. raštininko) Juozapo Sokolovskio 1792 m. vasario 29 d. sudarytame bylų priėmimo-perdavimo akte. Jame nurodoma: kad tuo metu pilies teismo archyve buvo saugomos 99 aktų knygos. Iš šitų knygų: 43 buvo įrištos su gerais odiniais viršeliais, įrištos be viršelių – 2; neįrištos – 15; surištos į ryšulį 8 aktų knygos. Pilies teismo archyve buvo taip pat saugoma: 3 dekretų knygos; 34 protokolai; 113 bylų rejestrų, 96 įvairių dokumentų-pabirų ryšuliai; 6 fascikulai (ryšuliai) baudžiamųjų bylų tardymų ir nuosprendžių protokolų ir kt.
1807 m. Panevėžį nusiaubė didelis gaisras, nuo kurio nukentėjo Upytės pilies ir žemės teismų archyvo pastatas. Vietos bajorijos lėšomis jis buvo rekonstruotas ir Panevėžio apskrities teismo naudotas pagal paskirtį iki XIX a. antros pusės. Mūrinis Upytės pilies ir žemės teismų archyvas yra laikomas seniausiu archyvo pastatu Lietuvoje.
Upytės pilies ir žemės teismai veikė ir po trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo, o 1831 m. caro valdžiai šiuos teismus panaikinus, jų bylos perėjo Panevėžio apskrities teismo žinion.

Teismo aktų knygos.

lotynų, lenkų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondo papildyti neplanuojama.

Fondo dokumentų dalis saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas