351. Upytės žemės teismas (Upicki Ziemski Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1616--1831 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 75

Upytės žemės teismas (Upicki Ziemski Sąd)
Upytės žemės teismas (Upicki Ziemski Sąd) (1566--1831 m.).
Žemės teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564−1566 m.įvykdytos teisminės-administracinės reformos. Šiuos pertvarkymus pagrindė 1564 m. Bielsko seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas. Lietuvoje atsirado nauji teritoriniai vienetai – pavietai, kuriuose buvo įsteigti žemės, pilies ir pakamario teismai. Pagal šį naują teritorinį padalijimą Upytės pavietas buvo priskirtas Trakų vaivadijai.Į šios vaivadijos sudėtį taip pat įėjo Gardino, Kauno ir Trakų pavietai. 1566 m. generaliniame LDK pavietų ribų ir teismų vietų surašyme nurodyta, kad Upytės pavietas išliko savo ankstesnėse ribose ir jo ilgis iš pietų į šiaurę siekė 17 lenkiškų mylių (apie 120 km). Upytės pavieto sienos nesikeitė iki 1795 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo.
Žemės teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Teismo pareigūnus – teisėją, jo pavaduotoją ir raštininką –Upytės pavieto seimelyje iš dvylikos kandidatų rinko vietos žemvaldžiai, o jų įgaliojimus tvirtino karalius. Kasmet vykdavo trys žemės teismo sesijos (gudų k. рочки, lot. k. kadencija), kurios trukdavo tris–šešias savaites. Žemės teismo nuosprendžiai buvo priimami teisėjo ir jo pavaduotojo kolegialiu abipusiu sutarimu.
Žemės teismas nagrinėjo bylas, susijusias su nuosavybe ir kitais civilinės teisės klausimais: testamentų tvirtinimu ar vykdymu; pirkimo, pardavimo ar keitimo sutartimis; dovanojimo raštais, paskolomis, karaliaus privilegijomis ir kt., taip pat sprendė bylas dėl įžeidimo žodžiu, grasinimų sunaikinti turtą arba pakenkti sveikatai; dėl pamestų, gaisro sunaikintų dokumentų; tvarkė bajorystės įrodymo klausimus. Šio teismo ypatingą svarbą rodė įgaliojimas prižiūrėti pilies teismo veiklą. Vis dėlto žemės teismas buvo žemutinė institucija, todėl jo sprendimai galėjo būti skundžiami aukštesnėms instancijoms – Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui.
Žemės teismo jurisdikcijai priklausė visi Upytės paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai.Lietuvos Statutas nenumatė, kad žemės teismo pareigūnai ligos atveju ar dėl kitos svarbios priežasties galėtų pavesti savo pareigas kam nors kitam – bajorai specialiai tai sesijai išrinkdavo kitą asmenį, turintį tokią pat kvalifikaciją. Svarbų vaidmenį žemės teismo darbe vaidino raštininkas, tvarkydavęs žemės teismo knygas, kuriose buvo fiksuojami ne tik įvairūs teisminiai aktai, bet ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Žemės teismo knygų aktai turėjo notarinę galią. Teismo pareigūnams talkino vaznys, išnešiodavęs šaukimus, atlikdavęs įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavęs bylos aplinkybes, viešai skelbdavęs teismo nuosprendžius, dalyvaudavęs posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį įstatymai numatė griežtas bausmes. Žemės teismo teisėjams ir pareigūnams pastovi alga nebuvo mokama: už kiekvieną išnagrinėtą bylą, į knygas įrašytą dokumentą ar išduotą jo nuorašą jiems buvo mokama pagal Lietuvos Statuto nustatytus įkainius.
Bylos nagrinėjimas žemės teisme baigdavosi nuosprendžio paskelbimu (dekretu). Nuosprendžiai paprastai apsiribodavo piniginėmis baudomis. Nuteistasis, kuris nesumokėdavo baudos, privalėjo atsiskaityti savo turtu. Jei žemės teismas nuteisdavo įkalinimu arba mirties bausme, nuosprendį įvykdyti būdavo pavedama pilies teismo pareigūnams. XVI-XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarine slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapolenkų kalba.
1792 m. žemės teismai buvo panaikinti. Jų funkcijas perėmė vadinamieji žemininkų teismai (ziemiańskie sądy). 1794-10-30 caro įsaku žemės teismai vėl buvo atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 m.
Apie Upytės pavieto žemės teismo įsteigimą, jo pareigūnų sudėtį ir pradinį teismo veiklos laikotarpį (iki 1588 m.) plačiai tyrinėjoistorikas D. Vilimas. Tai pat ši tema nagrinėta kitų istorikų: A. Miškinio, O. Maksimaitienės ir R.Ragauskienės studijose.
1565−1566 m. vykstant administracinei ir teismų reformai, Upytės pavieto centru tapoPanevėžys, nors pavietas ir toliau vadintas Upytės vardu.Tuo metu buvo du Panevėžiai – bažnytinis Senasis Panevėžys ir apie kilometrą nuo jo nutolęs Naujasis Panevėžys, kuris ir virto naujuoju pavieto centru bei naujai įsteigtų žemės ir pilies teismų sesijų vieta.
Pirmosios sudėties Upytės žemės teismas bandė pradėti darbą 1566 m. rudenį, tačiau pavieto vėliavininkui Mikalojui Jonaičiui Zavišai apskundus LDK didžiajam kunigaikščiuižemės teismo pareigūnų rinkimų teisėtumą, teismo darbas buvo iškart nutrauktas. Tik Upytės pavieto seniūnui I. Krošinskiui patikinus Žygimantą Augustą, kad viskas atlikta nenusižengiant įstatymams, valdovas pakartotinai patvirtino žemės teismo pareigūnus.
Pirmoji oficiali Upytės žemės teismo sesija įvykotik 1569 m. balandžio pabaigoje. Teismas dirbo 4 dienas ir žemės teismo aktų knygoje buvo įrašyti 43 aktai. Seniausioje1569 m. Upytės žemės teismo aktų knygoje minimi pareigūnai buvo teisėjas Baltramiejus Levonas, pateisėjis Jokūbas Kemešas ir raštininkas Jonas Mlečka. Teismo darbe ypač svarbų vaidmenį atliko vazniai. Upytės paviete vienu metu vaznio pareigas ėjo 8-9 asmenys. Jie buvo bendri ir žemės ir pilies teismui. Vazniai privalėjo laiku įteikti bajorams šaukimus į teismą, atlikti nukentėjusiųjų žaizdų ir nusikaltimo vietos apžiūrą, nustatyti nuostolius, skelbti teismo nuosprendžius ir kt. XVI a. pab. Upytės žemės teismo aktų knygose minimi vazniai: Aleksandras Kasparavičius, Laurynas Juškievičius, Stanislovas Andriejevičius,Mikalojus Ragaišis, Stanislovas Žoiba,Povilas Rajūnecas.
Pirmaisiais poreforminiais metais Upytės žemėsteismas neturėjo nei pastovios teismo posėdžių vietos, nei teismo reikmėms tinkamų patalpų. Pirmosios teismo sesijos vyko Panevėžio valstybiniame dvare. Tačiau jame trūko vietos, nes jau 1569 m. Liublino seime buvo svarstytas Upytės pavieto teismo pastatų klausimas. 1576 m. Torunės seime Upytės pavieto bajorų pasiuntiniai kreipėsi į karalių Steponą Batorą su skundu, kad neturi pastato, kur žemės teismas galėtų ramiai posėdžiauti ir prašė leidimo išskirti patogų sklypą Panevėžio miestelyje arčiau turgaus. Tais pačiais metais karalius įsakė Upytės seniūnui Jonui Zareckui skirti tam reikaluižemės sklypą ir duoti namo statybai medienos iš Palėvenės valstybinės girios. Tačiau teismo ir archyvo pastatų taip ir nepavyko pastatyti, todėl manoma, kad kelis dešimtmečius Upytės pavieto žemės ir pilies teismų posėdžiai vykdavo pilies teismo raštininko arba žymesnių Panevėžio miestelėnų privačiuose namuose, o labai retais atvejais net karčemose . Apie tai liudija aktų knygoje išlikę įrašai: 1584 m. spalio 2 d. pilies teismas posėdžiavo Panevėžio miestelėno Povilo Vaitiekovičiaus namuose, o 1586 m. teismo sesija vyko miestelėno Povilo Dobkovičiaus namo, kuriame buvo apsistojęs pilies teismo raštininkas Mykolas Kuprelis,seklyčioje.
1612-03-03 Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza savo raštu leido Panevėžio ir Šeduvos valstybinių dvarų seniūnuikunigaikščiui Petrui Krošinskiui pastatyti Panevėžio miestelyje namą, skirtą pavieto žemės ir pilies teismų posėdžiams, bei archyvą.
Po ilgų vilkinimų, vietos bajorijos lėšomis ir Upytės pavieto seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu, 1614 m. Panevėžyje, žemės sklype prie Nevėžio upės,iškilo Upytės žemės ir pilies teismų pastatai.Kaip jie atrodė aprašyta 1776 m. inventoriuje. Tai buvo šiaudais dengtas medinis teismo pastatas, mūrinis teismo archyvas, dvi arklidės ir ratinė po tuo pačiu šiaudiniu stogu bei kalėjimas.
Upytės žemės teismo raštinė dirbo nuolat. Teismo archyvą tvarkė ir prižiūrėjo raštininkas. Teismo knygos buvo sudėtos į geležimi apkaustytas, trimis užraktais užrakintas ir trimis antspaudais užantspauduotas skrynias, kuriosbuvo saugomos mūriniame pastate. Vertingų duomenų apie Upytės žemės teismo knygų kiekį, jų stovį ir sudėtį pateikiama žemės teismo raštininko Roko Antano Kušelevskio 1792 m. vasario 24 d. sudarytame bylų priėmimo-perdavimo akte. Jame nurodoma, kad tuo metu žemės teismo archyve buvo saugomos: 52 įrištos su gerais odiniais viršeliais aktų knygos;26 neįrištos dekretų knygos; 18 įrištų protokolų; 46 įrišti bylų rejestrai; 53 neįrišti aktų knygų vidaus apyrašai; 128 įvairių asmenų skundai (originalai); 135 fascikulai (ryšuliai) dokumentų, pateiktų žemės teismo raštinei ir 21 vienetas aktų, išduotų raštinėje.
1807 m. Panevėžį nusiaubė didelis gaisras, nuo kurio nukentėjo ir Upytės žemės ir pilies teismų archyvo pastatas. Vietos bajorijos lėšomis jis buvo rekonstruotas ir Panevėžio apskrities teismo naudotas pagal paskirtį iki XIX a. antros pusės. Mūrinis Upytės žemės ir pilies teismų archyvas yra laikomas seniausiu archyvo pastatu Lietuvoje.
Upytės žemės ir pilies teismai veikė ir po trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo, o 1831 m. caro valdžiai šiuos teismus panaikinus, jų bylos perėjo Panevėžio apskrities teismo žinion.

Tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktų ir dekretų knygos, tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktai ir dekretų protokolai, sumariniai, taktiniai, ordinariniai ir kt. rejestrai, ūkiniai-teisiniai dokumentai, išrašai iš aktų knygų.

lotynų, lenkų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondas papildytas 1981 m., 1991 m., 2013 m., pertvarkytas 2013 m. Fondo papildyti neplanuojama.

Fondo dokumentų dalis saugoma Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas