143. Užnerio žemės teismas (Zawilejski Ziemski Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1717--1817 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 49

Užnerio žemės teismas (Zawilejski Ziemski Sąd)
Užnerio žemės teismas (Zawilejski Ziemski Sąd) (XVI a.--1831 m.).
Žemės teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau -- LDK) įsteigti po 1564--1566 m. teisinės-administracinės reformos. Šiuos pertvarkymus teisiškai pagrindė 1564 m. Bielsko seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas. Lietuvoje atsirado nauji teritoriniai vienetai – pavietai, kuriuose buvo įsteigti žemės, pilies ir pakamario teismai.
Žemės teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Teismo pareigūnus – teisėją, jo pavaduotoją (pateisėjį) ir raštininką – pavieto seimelyje iš dvylikos kandidatų rinko vietos žemvaldžiai, o jų įgaliojimus tvirtino karalius. Kasmet vykdavo trys žemės teismo sesijos (gudų k. рочки, lot. k. kadencia), kurios trukdavo tris–šešias savaites. Žemės teismo nuosprendžiai buvo priimami teisėjo ir jo pavaduotojo kolegialiu abipusiu sutarimu.
1764 m. Abiejų Tautų Respublikos (toliau ATR) Varšuvos konvokaciniame seime buvo priimtas įstatymas, keičiantis žemės teismo pareigūnų sudėtį: nuo šio laiko žemės teismą sudarė keturi teisėjai ir raštininkas. Asmenims, anksčiau ėjusiems žemės teismo pateisėjo pareigas, likvidavus šią pareigybę, šis įstatymas numatė automatišką (be rinkimų) paskyrimą į teisėjus. Raštininkui taip pat buvo numatyta sprendžiamojo balso teisė, tais atvejais, kai skelbiant teismo nuosprendį teisėjų balsai pasidalindavo po lygiai. Įstatyme tai pat buvo numatytas tikslus elekcinio pavieto seimelio, kurio metu buvo renkami žemės teismo pareigūnai, darbo laikotarpis, susietas su žemės teismo Grabnyčios (vasario mėn.) sesija. Į teisėjų pareigas uždrausta rinkti kandidatus, susijusius artima giminyste.
Žemės teismas nagrinėjo bylas, susijusias su nuosavybe ir kitais civilinės teisės klausimais: testamentų tvirtinimu ar vykdymu; pirkimo, pardavimo ar keitimo sutartimis; dovanojimo raštais, paskolomis, karaliaus privilegijomis ir kt., taip pat sprendė bylas dėl įžeidimo žodžiu, grasinimų sunaikinti turtą arba pakenkti sveikatai; dėl pamestų, gaisro sunaikintų dokumentų; tvarkė bajorystės įrodymo klausimus. Šio teismo ypatingą svarbą rodė įgaliojimas prižiūrėti pilies teismo veiklą. Vis dėlto žemės teismas buvo žemutinė institucija, todėl jo sprendimai galėjo būti skundžiami aukštesnėms instancijoms – Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui.
Žemės teismo jurisdikcijai priklausė visi paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Lietuvos Statutas nenumatė, kad žemės teismo pareigūnai ligos atveju ar dėl kitos svarbios priežasties galėtų pavesti savo pareigas kam nors kitam – bajorai specialiai tai sesijai išrinkdavo kitą asmenį, turintį tokią pat kvalifikaciją. Svarbų vaidmenį žemės teismo darbe vaidino raštininkas, tvarkydavęs žemės teismo knygas, kuriose buvo fiksuojami ne tik įvairūs teisminiai aktai, bet ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Žemės teismo knygų aktai turėjo notarinę galią. Teismo pareigūnams talkino vaznys, išnešiodavęs šaukimus, atlikdavęs įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavęs bylos aplinkybes, viešai skelbdavęs teismo nuosprendžius, dalyvaudavęs posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį įstatymai numatė griežtas bausmes. Žemės teismo teisėjams ir pareigūnams pastovi alga nebuvo mokama: už kiekvieną išnagrinėtą bylą, į knygas įrašytą dokumentą ar išduotą jo nuorašą jiems buvo mokama pagal Lietuvos Statuto nustatytus įkainius.
Bylos nagrinėjimas žemės teisme baigdavosi nuosprendžio paskelbimu (dekretu). Nuosprendžiai paprastai apsiribodavo piniginėmis baudomis. Nuteistasis, kuris nesumokėdavo baudos, privalėjo atsiskaityti savo turtu. Jei žemės teismas nuteisdavo įkalinimu arba mirties bausme, nuosprendį įvykdyti būdavo pavedama pilies teismo pareigūnams. XVI-XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarine slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. žemės teismai buvo panaikinti. Jų funkcijas perėmė vadinamieji žemininkų teismai (lenk. ziemiańskie sądy). 1794-10-30 caro įsaku žemės teismai vėl buvo atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 m.
Nagrinėjant Užnerio pavieto sudarymą, jo teisminių ir savivaldos įstaigų kūrimąsi yra būtina detaliau aptarti šio administracinio vieneto atsiradimo aplinkybes. Skirtingai nuo daugumos LDK sričių, Užnerio pavietas, vėliau tapęs Rusijos imperijos apskritimi, buvo sudarytas labai vėlai - paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje. Tai buvo Abiejų Tautų Respublikos (toliau ATR) valstybingumo saulėlydis, turėjęs didelės įtakos šio administracinio-teritorinio vieneto atsiradimui.
Lietuvoje Užneriu tradiciškai buvo vadinama teritorija tarp Dysnos ir Neries upių. 1565-1566 m. LDK padalinus į vaivadijas ir pavietus Užneris nebuvo išskirtas kaip atskiras teritorinis vienetas ir pateko į Ašmenos pavieto sudėtį. Pavietas buvo priskirtas Vilniaus vaivadijai. Šiai vaivadijai taip pat priklausė Vilniaus, Ukmergės ir Breslaujos pavietai. Kadangi Ašmenos pavietas buvo didelis ir savo plotu, ir jame gyvenančių bajorų skaičiumi, todėl patogumo dėlei, žemės teismo posėdžiai vykdavo paeiliui Ašmenoje, Medile arba Švenčionyse. Tačiau greitai žemės teismų Švenčionyse buvo atsisakyta ir iki XVIII a. antros pusės Ašmenos žemės teismo sesijos vyko Ašmenoje ir Medile. Skirtingai nuo žemės teismo, Ašmenos pilies teismas šiuo laikotarpiu dirbo paeiliui Ašmenoje arba Pastovyse.
1775 m. ATR seime buvo priimtas įstatymas dėl Ašmenos pavieto padalinimo į dvi teismines reparticijas arba dalis (lot. repartitio - atidalijimas). Iš Medilo žemės teismas buvo perkeltas į Pastovis. Pastovys, kaip ir Ašmena, tapo Ašmenos pavieto žemės teismo teismine provincija – reparticija, kur vykdavo žemės ir pilies teismų posėdžiai.
Apie Užnerio pavieto (o vėliau apskrities) susidarymą XVIII a. pab. rašė lenkų istorikas-kraštotyrininkas Česlovas Jankovskis. Pavieto administracinio-teisminio valdymo struktūra nušviečiama lenkų istorikų H. Lulevičiaus ir A. Rachubos knygoje apie LDK Vilniaus vaivadijos ir pavietų valdininkus. Šis veikalas remiasi naujaisiais LDK pavietų pilies ir žemės teismų aktų knygų, saugomų Lietuvos valstybės istorijos archyvo Vilniuje ir Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo Minske fonduose, tyrinėjimais.
Pagrindiniais veiksniais, nulėmusiais XVIII a. pab. LDK administracinę-teritorinę reformą ir Užnerio pavieto bei jo valdžios institucijų sudarymą tapo ATR Ketverių metų seimo (1788-1792 m.) ir paskutiniojo 1793 m. Gardino seimo veikla ir nutarimai. 1791 m. ATR seimas savo nutarimu Vilniaus vaivadiją suskirstė į septynis pavietus: Vilniaus, Ašmenos, Breslaujos, Eišiškių, Lydos, Ukmergės ir Užnerio. Ašmenos pavietas buvo padalintas išilgai Neries upės. Jo pietinė dalis liko Ašmenos pavietui, o iš jos šiaurinės dalies buvo sudarytas naujas Užnerio pavietas su centru Pastovyse.
1792 m. sausio 10 d. ATR seime buvo priimtas įstatymas dėl žemininkų teismo įkūrimo vietoj panaikintų žemės ir pilies teismų. Sujungus žemės, pilies ir pakamario teismus buvo suformuoti nauji, kolegialūs žemininkų teismai, kuriuos sudarė dešimt teisėjų, padalintų į dvi grupes po penkis pareigūnus, renkamus pavieto seimelyje ketverių metų kadencijai. Taigi pirmoji naujai sudaryto Užnerio pavieto bajorų luominė teisminė institucija buvo žemininkų teismas, sujungęs ir atlikęs žemės ir pilies teismų funkcijas.
Išlikę Užnerio pavieto archyvo dokumentų likučiai neleidžia atskleisti pavieto administracijos sudarymo eigos, tačiau pirmasis įrašas Pastovyse veikusio Užnerio žemininkų teismo protokolų knygoje datuotas 1792 m. vasario 17 d., leidžia numanyti, kad vietos teisėjų kolegija buvo sudaryta be didesnių kliūčių. 1792 m. vasario mėn. elekciniame seimelyje Pastovyse buvo išrinkti penki žemininkų teismo teisėjai: Juozapas Soroka, Mikalojus Sviencickis, Juozapas Mikoša, Danielius Bučinskis ir Florijonas Halkas, taip pat išrinktas teismo raštininkas Kazimieras Dmuchovskis. Užnerio pavieto žemininkų teismas veikė trumpai ir nutraukė darbą 1792 m. gegužės 29 d., kai prie Pastovių priartėjo rusų kariuomenė. Rusija ir jos šalininkai ATR - Targovicos konfederatai nepripažino naujai sudaryto Užnerio pavieto, kaip teritorinio vieneto, todėl Pastovyse vėl atnaujino darbą Ašmenos pavieto žemės teismo reparticija. Ji veikė nuo 1792 m. spalio mėn. 8 d. iki 1793 m. balandžio 19 d. 1793 m. balandžio mėn 24 d. Pastovyse vėl laikinai atnaujino savo veiklą Užnerio žemininkų teismas. Jis dirbo kelis menėsius iki 1793 m liepos mėn. vidurio.
1793 m. sausio 23 d. tarp Rusijos ir Prūsijos buvo pasirašytas susitarimas dėl antrojo ATR padalijimo. Iki 1793 m. rudens rytinė Breslaujos ir Užnerio pavietų dalis, kartu su Pastovių miesteliu reikėjo perleisti Rusijos imperijai. 1793 m. birželio-lapkričio mėn. veikusiame Gardino seime, kuriame buvo patvirtintas antrasis ATR padalijimas, įvykdyta paskutinė LDK administracinė-teritorinė reforma. Iki tol buvęs Breslaujos pavietas gavo vaivadijos statusą su centru Vydžiuose. Breslaujos vaivadiją sudarė trys nauji administraciniai vienetai, vadinami žemėmis: Breslaujos, Anykščių ir Ukmergės. Laikinai į Breslaujos žemės sudėtį įėjo ir ATR ribose likusi Užnerio pavieto dalis.
Gardino seime dėl atskiro Užnerio pavieto kilo daug ginčų. Pradžiai buvo nutarta nustatyti naujas Užnerio pavieto ribas, o teismų ir seimelių centru paskirti Daugėliškį. Tačiau jau kitu savo nutarimu seimas nurodė naują pavieto teismų sesijų ir seimelių vietą – Švenčionis. Užnerio pavieto riba ėjo palei Neries upę iki Mykališkių, kur ji ribojosi su Ašmenos pavietu, už Buivydžių ji suko į šiaurės vakarus Švenčionių miestelio link, kur buvo riba su Vilniaus pavietu. Nuo Kretuono ežero Daugėliškio link ėjo riba su Ukmergės pavietu. Nuo Daugėliškio į rytus iki Pastovių Dysnos upė skyrė Užnerio pavietą nuo Breslaujos pavieto. Gardino seime buvo nutarta taip pat panaikinti žemininkų teismus ir vėl atkurti žemės ir pilies teismų veiklą.
1793 m. rudenį Užnerio pavieto centras iš prie Rusijos prijungtų Pastovių persikėlė į Švenčionis. Užnerio žemės teismas buvo įsteigtas 1794 m. vasario mėn. Švenčionyse vasario 5 d. susirinkusiame elekciniame seimelyje iš vienuolikos pateiktų kandidatų buvo išrinkti šeši žemės teismo teisėjai: Vaitiekus Čechovičius, Juozas Neverovičius, Fabijonas Kozielas, Vincas Šimkovičius, Dominykas Piotrovskis ir Narcizas Gosievskis. Beto be rinkimų žemės teismo teisėjais taip pat tapo ir penki bajorai, kurie dar 1792 m. vasario mėn. Pastovyse vykusiame elekciniame seimelyje buvo išrinkti Užnerio žemininkų teismo teisėjais. Taigi Užnerio žemės teismo teisėjų kolegiją sudarė 11 pareigūnų. Seimelyje buvo išrinktas žemės teismo raštininkas Mateušas Antonovičius, o jo pavaduotoju (regentu) paskirtas Antanas Holovnia. Užnerio žemės teismo raštinė dirbo nuo 1794 m. vasario 6 d. iki gegužės 15 d. Per šį laikotarpį buvo išnagrinėti ir žemės teismo aktų knygoje įrašyti 55 įvairūs teisinio-turtinio pobūdžio aktai. Specialaus pastato, skirto teismų ir archyvo reikmėms, miestelis neturėjo, todėl patalpos tikėtina buvo nuomojamos. Lietuvoje kilus sukilimui, 1794 m. gegužės 23 d. Švenčionis užėmė rusų kariuomenė. Rusų karo valdžios nurodymu žemės ir pilies teismų veikla buvo laikinai nutraukta. Sukilimo metu teisingumą šiame krašte vykdė karo teismai.
1794 m. pab. nuslopinus T. Kosciuškos sukilimą, LDK okupavo rusų armija. Lietuvoje Rusijos imperijos vietininku buvo paskirtas. generalgubernatorius kunigaikštis Nikolajus Repninas., kuris vadovavo Vyriausiajai Lietuvos valdybai –įstaigai, skirtai valdyti okupuotą LDK. Naujoji valdžia siekė pažaboti dėl karinių veiksmų krašte kilusią suirutę bei anarchiją, todėl 1794 m. spalio 30 d. Rusijos imperatorienės Jekaterinos II įsaku pavietų valdymas buvo pavestas ten įsikūrusiems rusų kariuomenės brigadų vadams, o tokių paviete nesant pulkų ar batalionų vadams, kurio dalinys buvo dislokuotas pavieto teritorijoje. Taip pat minėtu įsaku, siekiant atkurti „civilinę teisę“ ir pelnyti lenkų bajorijos prielankumą buvo atnaujinta iki LDK aneksijos veikusių žemės ir pilies teismų veikla.
Užnerio paviete buvo dislokuotas rusų kariuomenės 3-asis jėgerių (šaulių) batalionas, kurio vadui papulkininkiui Pavelui Tinkovui pavestas šio krašto valdymas ir vietos bajorų savivaldos bei teisminių įstaigų priežiūra. Kad Užnerio bajorijai buvo aktualus normalus žemės ir pilies teismų bei jų archyvų darbas liudijo įrašas žemės teismo aktų knygoje. Šiame dokumente nurodyta, kad 1794 m. lapkričio 27 d. rusų generolas majoras Bogdanas Knoringas, rezidavęs Vilniuje, pavedė žemės teismo raštininkui Mateušui Antonovičiui arba jo pavaduotojui (regentui), „nedelsiant atverti Užnerio žemės teismo archyvą vietos bajorijai, kad aktų knygomis ji galėtų laisvai naudotis, kad piliečiai dėl teisinių-turtinių bylų vilkinimo daugiau jokių nuostolių nepatirtų bei užtikrinti deramą teismo knygų priežiūrą ir saugojimą.“
1795 m. sausio 26-27 d. Švenčionyse įvyko Užnerio pavieto seimelis, kuriame vietos bajorai išrinko maršalką Ignotą Čechovičių ir keturis žemės teismo teisėjus: Vincą Čechovičių, Mikalojų Sviencickį, Leoną Soroką, Fabijoną Kozielą bei raštininką Mateušą Antonovičių. . Taip pat ten buvo išrinkta Užnerio pilies teismo teisėjų kolegija, kurią sudarė keturi teisėjai ir pilies teismo raštininkas. Teisėjų įgaliojimams buvo skirtas dviejų metų terminas. Visi išrinkti pareigūnai, dalyvaujant carinės valdžios paviete atstovui papulkininkiui Pavelui Tinkovui, davė viešą ištikimybės priesaiką rusų imperatorienei Jekaterinai II ir generalgubernatoriui N. Repninui. Pilies teismo raštininkui Anuprui Houvaltui seimelis suteikė atstovo nuo Užnerio pavieto įgaliojimus ir delegavo jį pas generalgubernatorių kunigaikštį N. Repniną įteikti šešių punktų prašymų peticijos. Trečias peticijos punktas skelbė, kad „žemės ir pilies teismų aktams, kuriais teisiškai pagrįstas visas piliečių turimas turtas reikalinga tinkama vieta, nes Švenčionių miestelyje tokio tinkamo ir saugaus pastato nėra“. Delegatui buvo pavesta prašyti generalgubernatoriaus, kad „šį reikalą jis apgalvotų ir skirtų saugias ir patogias patalpas teismų ir jų raštinių darbui“.
1795 m. gruodžio 14 d. Jekaterina II savo įsaku padalijo vakarines LDK žemes į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slanimo. LDK pavietus rusų pavyzdžiu imta vadinti apskritimis (уезд). Užnerio apskritis, kartu su dar dešimčia apskričių priklausė Vilniaus gubernijai. Tačiau apskrities pavadinimas buvo naudojamas tik oficialiuose dokumentuose rašytuose rusų kalba, nes teismų raštvedyboje toliau tebevyraujant lenkų kalbai, apskritys aktuose po senovei vadinamos pavietais (lenk. powiat). Administraciniai–teritoriniai pertvarkymai, buvusiose LDK žemėse, dar vyko 1796 ir 1801 metais, tačiau Užnerio apskritis išliko pavaldi Vilniaus gubernijai.
Pradiniu laikotarpiu, tikėdamasi pelnyti naujai prijungto krašto pavaldinių simpatijas, carinė valdžia į bajorų teisminių institucijų – žemės ir pilies teismų darbą, stengėsi nesikišti. Ji tuo pačiu tikėjosi išugdyti lenkų bajorijos tarpe pilietinio lojalumo ir ištikimybės rusų valdovams tradicijas. Užnerio žemės teismas nors ir buvo Rusijos imperijos apskrities juridine įstaiga, tačiau veikė remdamasis Lietuvos Statuto, o ne imperijos įstatymais. Lenkų kalba ir toliau liko oficialia žemės teismo kalba. Tokia padėtis išliko iki 1840 m. liepos 7 d., kai caro Nikolajaus I įsaku Vilniaus gubernijoje Lietuvos Statutas neteko galios, o teismų raštvedyboje lenkų kalba pakeista rusų kalba.
Užnerio žemės ir pilies teismai veikė iki 1831 m. kai caro valdžia juos panaikino. Šių teismų bylos perėjo Užnerio, o nuo 1843 m. Švenčionių apskrities teismo žinion.

Tvirtinamųjų aktų ir dekretų knygos, aktų, dekretų ir einamųjų reikalų protokolai, sumariniai rejestrai, teismo sprendimų išrašai iš dekretų protokolų byloje Marikonių ir Kaziolų su kreditoriais.

lenkų

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondo papildyti neplanuojama.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas