144. Užnerio pilies teismas (Zawilejski Grodzki Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1794--1831 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 34

Užnerio pilies teismas (Zawilejski Grodzki Sąd)
Užnerio pilies teismas (Zawilejski Grodzki Sąd) (1792-1831 m.)
Pilies teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK) atsirado po 1564-1566 m. teisminės-administracinės reformos. Šiuos pertvarkymus pagrindė 1564 m. Bielsko seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas. Lietuvoje atsirado nauji teritoriniai vienetai – pavietai, kuriuose buvo įsteigti pilies, žemės ir pakamario teismai.
Pilies teismo veiklą ir funkcijas, kaip ir žemės teismo, detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Pilies teismas buvo pirma instancija, nagrinėjusi bajorų baudžiamąsias bylas. Jo kompetencijai priklausė sunkių kriminalinių nusikaltimų už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė sprendimas. Pagal II Lietuvos Statuto IV skyriaus 30 straipsnį tai buvo bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo. Pabėgusių valstiečių ir tarnų bylos pagal bajoro valią buvo nagrinėjamos tiek pilies, tiek ir žemės teisme. Be to, pilies teismui tekdavo spręsti ir civilinius ieškinius, betarpiškai susijusius su žemvaldžių baudžiamosiomis bylomis.
Pilies teismo jurisdikcijai priklausė visi paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Tai nebuvo pastoviai veikianti įstaiga, todėl pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį pavieto centre. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Jos gudų kalba buvo vadinamos рочки, o lotynų – kadencia.
Pilies teismas buvo vienintelė institucija paviete, kurio pareigūnai buvo ne renkami, o skiriami. Jam vadovavo karaliaus skiriamas pavieto teismo seniūnas, o vaivadijos centre - vaivada. Vaivados ir pilies teismo seniūnai, skiriami iš aukštesnių bajorijos sluoksnių ir, būdami užimti kitais svarbiais valstybės reikalais, ne visada turėjo laiko dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl jie II Lietuvos Statuto IV skyriaus 37 straipsniu buvo įpareigoti patys sudaryti pilies teismą - savo nuožiūra paskirti savo vietininką (paseniūnį), pilies teisėją ir raštininką. Dėl to pilies teismas dar kartais būdavo vadinamas seniūno teismu. Iš pilies teismo pareigūnų nebuvo reikalaujama specialaus mokslo ar pasirengimo. Užteko to, kad jie gyventų tame paviete, būtų bajorai, LDK piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką kanceliarijos raštą.
Pilies teisme bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu: seniūnas arba jo pavaduotojas paseniūnis, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teisėjas tris kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų poelgiai galėjo būti skundžiami žemės teismui, kuris vykdė pilies teismo veiklos priežiūrą. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai pilies teismo knygose turėjo tokią pat notarinę galią, kaip ir žemės teismo knygose. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vazniai. Jie išnešiodavo šaukimus į teismą, atlikdavo nusikaltimo vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo posėdžiuose, skelbdavo teismo sprendimus ir kt. Už smurtą prieš vaznį, įstatymai numatė griežtas bausmes.
Už savo darbą pilies teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos negavo. Jiems mokėjo pagal Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo. Pilies teismas buvo žemutinė instancija, todėl nepatenkinti jo sprendimais galėjo juos apskųsti LDK Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui. Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, kalėjimas, ištrėmimas (banicija arba infamija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį. XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarinė slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. pilies teismai buvo panaikinti. Atsirado vadinamieji žemininkų teismai (ziemiańskie sądy). Jie perėmė pilies teismų funkcijas. 1794-10-30 caro įsaku pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 m.
Nagrinėjant Užnerio pavieto sudarymą, jo teisminių ir savivaldos įstaigų kūrimąsi yra būtina detaliau aptarti šio administracinio vieneto atsiradimo aplinkybes. Skirtingai nuo daugumos LDK sričių, Užnerio pavietas, vėliau tapęs Rusijos imperijos apskritimi, buvo sudarytas labai vėlai - paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje. Tai buvo Abiejų Tautų Respublikos (toliau ATR) valstybingumo saulėlydis, turėjęs didelės įtakos šio administracinio-teritorinio vieneto atsiradimui.
Lietuvoje Užneriu tradiciškai buvo vadinama teritorija tarp Dysnos ir Neries upių. 1565-1566 m. LDK padalinus į vaivadijas ir pavietus Užneris nebuvo išskirtas kaip atskiras teritorinis vienetas ir pateko į Ašmenos pavieto sudėtį. Pavietas buvo priskirtas Vilniaus vaivadijai. Šiai vaivadijai taip pat priklausė Vilniaus, Ukmergės ir Breslaujos pavietai. Naujai suformuoto Ašmenos pavieto vietininko ir pilies teismo seniūno pareigas ėjo LDK didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis (1566-1582 m.). Tačiau realiai, pradiniu laikotarpiu, Ašmenos pilies teisme dirbo ir teisingumą vykdė šie pareigūnai: paseniūnis Sebastijonas Goreckis (1569-1570 m.), pilies teisėjas Mikalojus Stanislavovičius Voidenas (1571-1581 m.) ir teismo raštininkas Grigorijus Ivanovičius (1569-1573 m.). Kadangi Ašmenos pavietas buvo didelis ir savo plotu, ir jame gyvenančių bajorų skaičiumi, todėl, patogumo dėlei, pilies teismo posėdžiai vykdavo paeiliui Ašmenoje ir Pastovyse.
Ašmenos žemės teismas, skirtingai nuo pilies teismo, šiuo laikotarpiu dirbo paeiliui Ašmenoje arba Medile. 1775 m. ATR seimo nutarimu Pastovyse, be jau anksčiau čia veikiančio pilies teismo, buvo įsteigta ir Ašmenos žemės teismo reparticija (lot. repartitio – atidalijimas). Iš Medilo žemės teismas buvo perkeltas į Pastovis. Pastovys, kaip ir Ašmena, tapo Ašmenos pavieto pilies ir žemės teismų sesijų vieta.
Apie Užnerio pavieto (o vėliau apskrities) susidarymą XVIII a. pab. rašė lenkų istorikas-kraštotyrininkas Česlovas Jankovskis. Pavieto administracinio-teisminio valdymo struktūra nušviečiama lenkų istorikų H. Lulevičiaus ir A. Rachubos knygoje apie LDK Vilniaus vaivadijos ir pavietų valdininkus. Šis veikalas remiasi naujaisiais LDK pavietų pilies ir žemės teismų aktų knygų, saugomų Lietuvos valstybės istorijos archyvo Vilniuje ir Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo Minske fonduose, tyrinėjimais.
Pagrindiniais veiksniais, nulėmusiais XVIII a. pab. LDK administracinę-teritorinę reformą ir Užnerio pavieto bei jo valdžios institucijų sudarymą tapo ATR Ketverių metų seimo (1788-1792 m.) ir paskutiniojo 1793 m. Gardino seimo veikla ir nutarimai. 1791 m. ATR seimas savo nutarimu Vilniaus vaivadiją suskirstė į septynis pavietus: Vilniaus, Ašmenos, Breslaujos, Eišiškių, Lydos, Ukmergės ir Užnerio. Ašmenos pavietas buvo padalintas išilgai Neries upės. Jo pietinė dalis liko Ašmenos pavietui, o iš jos šiaurinės dalies buvo sudarytas naujas Užnerio pavietas su centru Pastovyse.
1792 m. sausio 10 d. ATR seime buvo priimtas įstatymas dėl žemininkų teismo įkūrimo vietoj panaikintų pilies ir žemės teismų. Sujungus pilies, žemės ir pakamario teismus buvo suformuoti nauji, kolegialūs žemininkų teismai, kuriuos sudarė dešimt teisėjų, padalintų į dvi grupes po penkis pareigūnus, renkamus pavieto seimelyje ketverių metų kadencijai. Taigi pirmoji naujai sudaryto Užnerio pavieto bajorų luominė teisminė institucija buvo žemininkų teismas, sujungęs ir atlikęs pilies ir žemės teismų funkcijas.
Išlikę Užnerio pavieto archyvo dokumentų likučiai neleidžia atskleisti pavieto administracijos sudarymo eigos, tačiau pirmasis įrašas Pastovyse veikusio Užnerio žemininkų teismo protokolų knygoje datuotas 1792 m. vasario 17 d., leidžia numanyti, kad vietos teisėjų kolegija buvo sudaryta be didesnių kliūčių. 1792 m. vasario mėn. elekciniame seimelyje Pastovyse buvo išrinkti penki žemininkų teismo teisėjai: Juozapas Soroka, Mikalojus Sviencickis, Juozapas Mikoša, Danielius Bučinskis ir Florijonas Halkas, taip pat išrinktas teismo raštininkas Kazimieras Dmuchovskis. Užnerio pavieto žemininkų teismas veikė trumpai ir nutraukė darbą 1792 m. gegužės 29 d., kai prie Pastovių priartėjo rusų kariuomenė. Rusija ir jos šalininkai ATR - Targovicos konfederatai nepripažino naujai sudaryto Užnerio pavieto, kaip teritorinio vieneto, todėl Pastovyse vėl atnaujino darbą Ašmenos pavieto žemės teismo reparticija. Ji veikė nuo 1792 m. spalio mėn. 8 d. iki 1793 m. balandžio 19 d. 1793 m. balandžio mėn 24 d. Pastovyse vėl laikinai atnaujino savo veiklą Užnerio žemininkų teismas. Jis dirbo tik kelis menėsius iki 1793 m. liepos mėn. vidurio.
1793 m. sausio 23 d. tarp Rusijos ir Prūsijos buvo pasirašytas susitarimas dėl antrojo ATR padalijimo. Iki 1793 m. rudens rytinė Breslaujos ir Užnerio pavietų dalis, kartu su Pastovių miesteliu reikėjo perleisti Rusijos imperijai. 1793 m. birželio-lapkričio mėn. veikusiame Gardino seime, kuriame buvo patvirtintas antrasis ATR padalijimas, įvykdyta paskutinė LDK administracinė-teritorinė reforma. Iki tol buvęs Breslaujos pavietas gavo vaivadijos statusą su centru Vydžiuose. Breslaujos vaivadiją sudarė trys nauji administraciniai vienetai, vadinami žemėmis: Breslaujos, Anykščių ir Ukmergės. Laikinai į Breslaujos žemės sudėtį įėjo ir ATR ribose likusi Užnerio pavieto dalis.
Gardino seime dėl atskiro Užnerio pavieto kilo daug ginčų. Pradžiai buvo nutarta nustatyti naujas Užnerio pavieto ribas, o teismų ir seimelių centru paskirti Daugėliškį. Tačiau jau kitu savo nutarimu seimas nurodė naują pavieto teismų sesijų ir seimelių vietą – Švenčionis. Užnerio pavieto riba ėjo palei Neries upę iki Mikailiškių (Mikališkių), kur ji ribojosi su Ašmenos pavietu, už Buivydžių ji suko į šiaurės vakarus Švenčionių miestelio link, kur buvo riba su Vilniaus pavietu. Nuo Kretuono ežero Daugėliškio link ėjo riba su Ukmergės pavietu. Nuo Daugėliškio į rytus iki Pastovių Dysnos upė skyrė Užnerio pavietą nuo Breslaujos pavieto. Gardino seime buvo nutarta taip pat panaikinti žemininkų teismus ir vėl atkurti žemės ir pilies teismų veiklą.
1793 m. rudenį Užnerio pavieto centras iš prie Rusijos prijungtų Pastovių persikėlė į Švenčionis. Skirtingai nuo 1794 m. vasario mėn. įsteigto Užnerio žemės teismo, duomenų apie Užnerio pilies teismo įsteigimą tais pačiais metais dėl šaltinių stokos, nėra. Tikėtina, kad Užnerio pilies teismo teisėjais galėjo būti paskirti pareigūnai, anksčiau ėję Ašmenos pilies teismo Pastovių reparticijos teisėjų pareigas. Specialaus pastato, skirto teismų ir archyvo reikmėms, Švenčionys neturėjo, todėl patalpos tikėtina buvo nuomojamos.
1794 m. gegužės 23 d. Švenčionis užėmė rusų kariuomenė. Rusų karo valdžios nurodymu pilies ir žemės teismų veikla buvo laikinai nutraukta. Sukilimo metu teisingumą šiame krašte vykdė karo teismai.
1794 m. pab. nuslopinus T. Kosciuškos sukilimą, LDK okupavo rusų armija. Lietuvoje Rusijos imperijos vietininku buvo paskirtas generalgubernatorius kunigaikštis Nikolajus Repninas, kuris vadovavo Vyriausiajai Lietuvos valdybai - įstaigai, skirtai valdyti okupuotą LDK. Naujoji valdžia siekė pažaboti dėl karinių veiksmų krašte kilusią suirutę bei anarchiją, todėl 1794 m. spalio 30 d. Rusijos imperatorienės Jekaterinos II įsaku pavietų valdymas buvo pavestas ten įsikūrusiems rusų kariuomenės brigadų vadams, o tokių paviete nesant − pulko ar bataliono vadui, kurio dalinys buvo dislokuotas pavieto teritorijoje. Taip pat, minėtu įsaku, siekiant atkurti „civilinę teisę“ ir pelnyti lenkų bajorijos prielankumą, buvo atnaujinta iki LDK aneksijos veikusių pilies ir žemės teismų veikla.
Užnerio paviete buvo dislokuotas rusų kariuomenės 3-asis jėgerių (šaulių) batalionas, kurio vadui papulkininkiui Pavelui Tinkovui pavestas šio krašto valdymas ir vietos bajorų savivaldos bei teisminių įstaigų priežiūra. Kad Užnerio bajorijai buvo aktualus normalus pilies ir žemės teismų bei jų archyvo darbas liudijo įrašas žemės teismo aktų knygoje. Šiame dokumente nurodyta, kad 1794 m. lapkričio 27 d. rusų generolas majoras Bogdanas Knoringas, rezidavęs Vilniuje, pavedė žemės teismo raštininkui Mateušui Antonovičiui arba jo pavaduotojui (regentui), „nedelsiant atverti Užnerio žemės teismo archyvą vietos bajorijai, kad aktų knygomis ji galėtų laisvai naudotis, kad piliečiai dėl teisinių-turtinių bylų vilkinimo daugiau jokių nuostolių nepatirtų bei užtikrinti deramą teismo knygų priežiūrą ir saugojimą“.
1795 m. sausio 26-27 d. Švenčionyse įvyko Užnerio pavieto seimelis, kuriame vietos bajorai išrinko maršalką Ignotą Čechovičių ir keturis pilies teismo teisėjus: Antaną Dovgialą, Vincą Šimkovičių, Dominyką Piotrovskį, Juozą Chominskį bei pilies teismo raštininką Anuprą Houvaltą. . Taip pat ten buvo išrinkta Užnerio žemės teismo teismo teisėjų kolegija, kurią sudarė keturi teisėjai ir žemės teismo raštininkas. Teisėjų įgaliojimams buvo skirtas dviejų metų terminas. Visi išrinkti pareigūnai, išskyrus pilies teismo teisėją Juozapą Chominskį, dalyvaujant carinės valdžios paviete atstovui papulkininkiui Pavelui Tinkovui, davė viešą ištikimybės priesaiką rusų imperatorienei Jekaterinai II ir generalgubernatoriui N. Repninui. Pilies teismo raštininkui Anuprui Houvaltui seimelis suteikė atstovo nuo Užnerio pavieto įgaliojimus ir delegavo jį pas generalgubernatorių kunigaikštį N. Repniną įteikti šešių punktų prašymų peticijos. Trečias peticijos punktas skelbė, kad „žemės ir pilies teismų aktams, kuriais teisiškai pagrįstas visas piliečių turimas turtas, reikalinga tinkama vieta, nes Švenčionių miestelyje tokio tinkamo ir patogaus pastato nėra“. Delegatui buvo pavesta prašyti generalgubernatoriaus, kad „šį reikalą jis apgalvotų ir skirtų saugias ir patogias patalpas teismų ir jų raštinių darbui“.
Užnerio pilies teismas pradėjo darbą 1795 m. kovo 11 d; kadangi ne visi jo teisėjai buvo prisiekę, teismas dėl savo nepilnos sudėties negalėjo skelbti nuosprendžių bylose. Tik kai dėl nežinomų priežasčių delsęs prisiekti pilies teismo teisėjas Juozapas Chominskis davė ištikimybės priesaiką Rusijos valdovei, gegužės 2 d. įvyko teismo sesija. Jos metu buvo išnagrinėtos 20 bylų ir joms paskelbti teismo sprendimai.
1795 m. gruodžio 14 d. Jekaterina II savo įsaku padalijo vakarines LDK žemes į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slanimo. LDK pavietus rusų pavyzdžiu imta vadinti apskritimis (уезд). Užnerio apskritis, kartu su dar dešimčia apskričių priklausė Vilniaus gubernijai. Tačiau apskrities pavadinimas buvo naudojamas tik oficialiuose dokumentuose rašytuose rusų kalba, nes teismų raštvedyboje toliau tebevyraujant lenkų kalbai, apskritys aktuose po senovei vadinamos pavietais (lenk. powiat). Administraciniai–teritoriniai pertvarkymai, buvusiose LDK žemėse, dar vyko 1796 ir 1801 m., tačiau Užnerio apskritis išliko pavaldi Vilniaus gubernijai.
Pradiniu laikotarpiu, tikėdamasi pelnyti naujai prijungto krašto pavaldinių simpatijas, carinė valdžia į bajorų teisminių institucijų – pilies ir žemės teismų darbą, stengėsi nesikišti. Ji tuo pačiu tikėjosi išugdyti lenkų bajorijos tarpe pilietinio lojalumo ir ištikimybės Rusijos valdovams tradicijas. Užnerio pilies teismas nors ir buvo Rusijos imperijos apskrities juridine įstaiga, tačiau veikė remdamasis Lietuvos Statuto, o ne imperijos įstatymais. Lenkų kalba ir toliau liko oficialia teismų kalba. Tokia padėtis išliko iki 1840 m. liepos 7 d., kai caro Nikolajaus I įsaku Vilniaus gubernijoje Lietuvos Statutas neteko galios, o teismų raštvedyboje lenkų kalba pakeista rusų kalba.
Užnerio pilies ir žemės teismai veikė iki 1831 m. kai caro valdžia juos panaikino. Šių teismų bylos perėjo Užnerio, o nuo 1843 m. Švenčionių apskrities teismo žinion.

Teismo aktų knygos.

lenkų

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondo papildyti neplanuojama.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas