338. Telšių (Žemaičių) pilies teismas (Telszewski Grodzki Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1767--1827 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 34

Telšių (Žemaičių) pilies teismas (Telszewski Grodzki Sąd)
Telšių (Žemaičių) pilies teismas (Telszewski Grodzki Sąd) (1765–1792 m., 1794–1831 m.).
Pilies teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564–1566 m. teisminės-administracinės reformos. Žemaičių seniūnijoje dar vadinamoje kunigaikštyste permainos teisminėje sistemoje įvyko tik po dešimties metų, nes ji nuo seno turėjo privilegijų, išskiriančių ją iš kitų LDK žemių tarpo. Žemaitiją valdė seniūnas, kurį rinko vietinė bajorija, o LDK valdovas jį tik tvirtino. Žemaičių kunigaikštystė skyrėsi nuo kitų Lietuvos sričių, padalintų į vaivadijas ir pavietus tuo, kad buvo padalinta į valsčius. XVI a. antros pusės istorijos šaltiniuose mimini net 48 valsčiai. Palaipsniui Žemaičių kunigaikštystės seniūno galios buvo ribojamos, o 1575 m. jos teritorijoje įkurti pilies, žemės ir pakamario teismai. Nuo XVI a. aštuntojo dešimtmečio iki 1764 m. nuolatine Žemaičių pilies ir žemės teismų sesijų vieta buvo Raseiniai.
Pilies teismo veiklą ir funkcijas, kaip ir žemės teismo, detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Pilies teismas buvo pirma instancija, nagrinėjusi bajorų baudžiamąsias bylas. Jo kompetencijai priklausė sunkių kriminalinių nusikaltimų už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė sprendimas. Pagal II Lietuvos Statuto IV skyriaus 30 straipsnį tai buvo bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo. Pabėgusių valstiečių ir tarnų bylos pagal bajoro valią buvo nagrinėjamos tiek pilies, tiek ir žemės teisme. Be to, pilies teismui tekdavo spręsti ir civilinius ieškinius, betarpiškai susijusius su žemvaldžių baudžiamosiomis bylomis.
Pilies teismo jurisdikcijai priklausė visi pavieto žemvaldžiai, o Žemaitijos atveju visi kunigaikštystėje gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Tai nebuvo pastoviai veikianti įstaiga, todėl pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį kunigaikštystės centre – Raseiniuose. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Jos gudų kalboje buvo vadinamos рочки, o lotynų – kadencia.
Pilies teismas buvo vienintelė teisminė institucija, kurio pareigūnai buvo ne renkami, o skiriami. Jam vadovavo karaliaus skiriamas pilies teismo seniūnas. Pilies teismo seniūnai, skiriami iš aukštesnių bajorijos sluoksnių ir, būdami užimti kitais svarbiais valstybės reikalais, nevisada turėjo laiko dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl jie II Lietuvos Statuto IV skyriaus 37 straipsniu buvo įpareigoti patys sudaryti pilies teismą – savo nuožiūra paskirti savo vietininką (paseniūnį), pilies teisėją ir raštininką. Dėl to pilies teismas dar kartais būdavo vadinamas seniūno teismu. Iš pilies teismo pareigūnų nebuvo reikalaujama specialaus mokslo ar pasirengimo. Užteko to, kad jie gyventų tame paviete, būtų bajorai, LDK piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką kanceliarijos raštą.
Pilies teisme bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu: seniūnas arba jo pavaduotojas paseniūnis, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teisėjas tris kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų poelgiai galėjo būti skundžiami žemės teismui, kuris vykdė pilies teismo veiklos priežiūrą. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai pilies teismo knygose turėjo tokią pat notarinę galią, kaip ir žemės teismo knygose. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vazniai. Jie išnešiodavo šaukimus į teismą, atlikdavo nusikaltimo vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo posėdžiuose, skelbdavo teismo sprendimus ir kt. Už smurtą prieš vaznį, įstatymai numatė griežtas bausmes.
Už savo darbą pilies teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos negavo. Jiems mokėjo pagal Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo. Pilies teismas buvo žemutinė instancija, todėl nepatenkinti jo sprendimais galėjo juos apskųsti LDK Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui. Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, kalėjimas, ištrėmimas (banicija arba infamija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį. XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarinė slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. pilies teismai buvo panaikinti. Atsirado vadinamieji žemininkų teismai (ziemiańskie sądy). Jie perėmė pilies teismų funkcijas. 1794-10-30 caro įsaku pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 m.
Pilies ir žemės teismų įsteigimą Telšiuose nulėmė svarbios teisminės-administracinės reformos, įvykusios Žemaitijoje XVIII a. antroje pusėje. Ši tema gana detaliai yra tyrinėta lietuvių istorikų Z. Kiaupos, E. Meilaus ir R. Šmigelskytės-Stukienės studijose. Iki tol Žemaičių kunigaikštystėje buvo tik vienas pilies ir žemės teismų sesijų centras Raseiniuose. Tačiau jau 1758 m. Raseinių seimelio instrukcijoje buvo reikalaujama įkurti daugiau teismų, nes „Žemaitija esanti labai didelė, daliai kunigaikštystės pakraščių žemvaldžių nepatogu ir brangu vykti tvarkyti teisminių reikalų į Raseinius“. 1764 m. ATR Varšuvos konvokaciniame seime buvo priimtas įstatymas (konstitucija), kuriame buvo nurodyta, kad „tokioje plačioje ir gausiai apgyvendintoje Žemaičių kunigaikštystėje yra tik viena teismo vieta – Raseiniuose, todėl atsižvelgiant į nuolatinius Žemaitijos deputatų prašymus Telšiuose įsteigti antri pilies ir žemės teismai“. Pagal šį įstatymą kunigaikštystės teritorija buvo padalinta į Raseinių ir Telšių teismines reparticijas (teismines apygardas arba dalis) (lot. repartitio – atidalijimas). Naujai įsteigtos Telšių reparticijos žemės teismo jurisdikcijai buvo priskirti 15 Žemaičių kunigaikštystės pavietų: Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viešvėnų, Karšuvos, Šauduvos, Gondingos, Tverų, Patumšių, Biržinėnų, Palangos, Pavandenės, Medingėnų, Karklėnų ir Žarėnų pavietai.
1766 m. ATR Seimo nutarimu prie Telšių teisminės apygardos buvo dar prijungti Didžiųjų ir Mažųjų Dirvėnų pavietai. Raseinių reparticijos žemės teismo pavaldume liko 13 Žemaičių kunigaikštystės pavietų. Žemaičių kunigaikštystėje atsiradus dviem teisminėms reparticijoms pilies ir žemės teismams vykstanstiems Raseiniuose buvo išsaugotos prioritetinės teisės. Į Raseinių reparticijos žemės teismo archyvą turėjo būti siunčiamos Telšiuose vedamos žemės ir pilies teismų aktų knygos.
1765 m. pavasarį Telšiuose pradėjus veikti pilies teismo raštinei pirma oficiali Žemaičių kunigaikštystės Telšių reparticijos pilies teismo sesija įvyko 1765 m. gegužės mėn. pradžioje. Pirmoje Telšių reparticijos pilies teismo tvirtinamųjų ir einamųjų reikalų aktų knygoje, kuri apėmė laikotarpį nuo 1765 m. gegužės 7 d. iki 1766 m. gruodžio 31 d., buvo įrašyti 361 įrašai. Pirmieji aktų knygose minimi Žemaičių kunigaikštystės Telšių reparticijos pilies teismo pareigūnai buvo paseniūnis Feliksas Skarbnikas-Važinskis, teisėjai Prančiškus Nagurskis ir Jonas Gorskis bei raštininkas Tadas Goiževskis. Pilies ir žemės teismų raštinės Telšiuose dirbo nuolat, todėl čia apsigyveno nemažai teisėjų, raštininkų, advokatų ir kitų su teismais susijusių pareigūnų. Patalpos pilies ir žemės teismo raštinių darbui bei sesijų veiklai šiuo laikotarpiu, tikėtina, buvo nuomojamos pas miestelėnus arba vykdavo Telšių seniūnijos administraciniame pastate. Savo archyvo pilies teismas neturėjo, nes visos teismo vedamos knygos pagal nustatytą tvarką buvo siunčiamos į Raseinius.
1775 m. ATR Seimo priimtu įstatymu formaliai motyvuojant „siekiu patogiausiai įkurdinti teismus“ Telšių žemės ir pilies teismų reparticija buvo panaikinta ir perkelta į Šiaulius. Telšių reparticijos jurisdikcijai priklausę Žemaičių kunigaikštystės pavietai buvo priskirti Šiaulių teisminei reparticijai. Valdžios nurodymu į Šiaulius buvo atvežtos Telšių reparticijos pilies ir žemės teismų knygos, taip pat persikėlė šių teismų pareigūnai. Tikruoju šių teismų perkėlimo „kaltininku“ ir vykdytoju yra laikomas LDK rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius Antanas Tyzenhauzas. Jis tuo metu administravo Šiaulių ekonomiją, kuriai priklausė gana sparčiai besivystantis Šiaulių miestas. Antanas Tyzenhauzas tikėjosi, kad žemės ir pilies teismų perkėlimas į Šiaulius sudarys palankesnes sąlygas jam toliau plėtotis, padidins miesto reikšmę ir ekonomijos pajamas. Kita priežastis galėjo būti 1772 m. ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio įsaku paskirto Telšių seniūnijos seniūno Juozapo Zabielos nesėkmingas administravimas. Naujajam seniūnui dėl jo pastovaus užimtumo ir ypatingo artumo karaliui matyt nelabai rūpėjo Telšių seniūnijos reikalai, nes jau 1776 m. jis seniūnijos administravimą perleido savo broliui Simonui Zabielai.
1776 m. ATR Seime perskirstant Šiaulių ir Raseinių teisminių apygardų (reparticijų) teritorijas buvo nutarta, kad Telšių pavietas priklausys Raseinių žemės ir pilies teismų reparticijai. Pastarasis nutarimas tuo metu atrodė neracionalus, nes visi gretimai Telšių buvę pavietai buvo priskirti Šiaulių teismų reparticijai. Tačiau tyrinėtojai iškėlė prielaidą, kad tikėtina, „šiuo atveju nulėmė prestižo reikalas ir Telšių pavieto bajorai sutarė prasiilginti kelią vykdami į Raseinius, negu vykti į miestą (Šiaulius), kuris atėmė iš jų teismų miesto garbę“.
Telšiai dėl pilies ir žemės teismų perkėlimo į Šiaulius neabejotinai prarado didelę dalį savo politinės ir ekonominės reikšmės, o vietos bajorai, nepatenkinti permainomis, jautėsi „užsigavę“, todėl laikui bėgant tapo aktyvesni ir siekė susigrąžinti miestui prarastas privilegijas. 1790 m. gegužės 21 d. Žemaičių kunigaikštystės atstovas ATR seime Juozapas Pliateris greta Šiaulių ir Raseinių teisminių reparticijų pasiūlė įsteigti trečią teisminę reparticiją Telšiuose. Savo pasiūlymą jis motyvavo tuo, kad „Žemaitijos atokesnių pavietų (Palangos. Platelių, Telšių) gyventojams tenka toli keliauti į Raseinius, kai ko nors prireikia žemės ar pilies teismų raštinėse.“ J. Pliaterio parengtam įstatymo projektui seime buvo pritarta ir 1790 m. gegužės 26 d. jis tapo konstitucija (įstatymu). Ji skelbė, kad nuo 1790 m. spalio 1 d. Raseinių reparticijos pilies ir žemės teismų raštininkai Telšiuose privalo atidaryti pilies ir žemės teismų raštines, kurios priiminėtų vietinių bajorų pareiškimus ir skundus, įrašytų pateiktus dokumentus į aktų knygas ir kt. Pirmieji įrašai Telšių reparticijos pilies teismo aktų knygoje (neskaitant keleto ankstesnio laikotarpio, tikėtina suklastotų dokumentų) buvo įrašyti 1790 m. spalio 9 d. Šią aktų knygą sudarė 367 įrašai (aktai), kurie apėmė laikotarpį nuo 1790 m. kovo 5 d. iki 1797 m. spalio 12 d. Ją tvarkė ir vedė regentas (raštininko pavaduotojas) Tadas Butvila.
1791 m. lapkričio 2 d. ATR buvo įvykdyta administracinė-teritorinė reforma. Žemaičių kunigaikštystė buvo padalinta į 3 pavietus Raseinių, Šiaulių ir Telšių, kurių centruose rinkosi pavietų bajorų seimeliai. Naujajį Telšių pavietą sudarė 11 senųjų mažųjų Žemaitijos pavietų: Telšių, Palangos, Viešvėnų, Patumšių, Platelių, Gondingos, Medingėnų, Žarėnų, Pavandenės, Tverų, ir Šauduvos. Telšiuose vėl apsigyveno gana gausus būrys valdininkų: teisėjų, jų pavaduotojų, raštininkų, regentų, advokatų ir kt. su žemės bei pilies teismų darbu susijusių pareigūnų. Taip išlikusiame 1791 m. Telšių reparticijos pareigūnų sąraše minimos 68 pavardės. Vien advokatų, jų padejėjų ir mokinių paminėta net 11 asmenų. Į Telšius, kurių gyventojų daugumą iki tol sudarė daugiausia smulkūs pirkliai, amatininkai bei žydai vis aktyviau ėmė keltis bajorai. Tai vaizdžiai atsispindi žemės teismo aktų knygų įrašuose, kur 1791-1792 m. laikotarpiu įregistruoti 24 namų ar žemės sklypų pardavimo sandėriai. Iš šių sandėrių matyti, kad pardavėjai būdavo miestiečiai arba žydai, o pirkėjai tik bajorai.
1792 m. sausio 10 d. ATR seime buvo priimtas įstatymas dėl žemininkų teismo įkūrimo vietoj panaikintų pilies ir žemės teismų. Sujungus pilies, žemės ir pakamario teismus buvo suformuoti nauji, kolegialūs žemininkų teismai, kuriuos sudarė dešimt teisėjų, padalintų į dvi grupes po penkis pareigūnus, renkamus pavieto seimelyje ketverių metų kadencijai. 1792 m. vasario 18 d. Telšiuose įvyko elekcinis seimelis, kuriame buvo išrinkti dešimt Telšių žemininkų teismo teisėjų ir raštininkas. Žemininkų teismo aktų knygos dokumentuose yra minimi teisėjai: Jurgis Putkameris, Jurgis Jucevičius, Antanas Gedgaudas, Antanas Venclavskis, Anupras Važinskis, Felicijonas Prižgintas, Petras Stravinskis, Prančiškus Burnickis, Aleksandras Jankovskis, Mykolas Vaišvila bei teismo raštininkas Antanas Klementas. Telšių žemininkų teismas veikė neilgai tik iki 1792 m. rugsėjo 10 d.
Du paskutiniai (1793–1795 m.) ATR kaip valstybės gyvavimo metai buvo pilni įvykių. Dėl skubiai priimamų įstatymų dažnai keitėsi valstybinių ir teisminių institucijų kompetencijos ribos, pavaldumas bei įstaigų pavadinimai. Tai palietė ir Žemaičių kunigaikštystę. 1792 m rugsėjo 17 d. Telšiuose ėmė veikti Telšių konfederacinis teismas, perėmęs visus anksčiau panaikinto žemininkų teismo įgaliojimus ir dokumentus. Jis veikė iki 1793 m. balandžio 25 d. Nuo 1793 m. balandžio 27 d. konfederacinį teismą Telšiuose vėl pakeitė žemininkų teismas, dirbęs iki pat 1793 m. pabaigos. Remiantis ATR Gardino Seimo nutarimais, nuo 1794 m. sausio 2 d. buvo atkurta Telšių pilies ir žemės teismų veikla.
1794 m. pab. nuslopinus T. Kosciuškos sukilimą, Lietuvą okupavo rusų armija. 1795 m. gruodžio 14 d. Jekaterina II savo įsaku padalijo vakarines LDK žemes į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slanimo. LDK pavietus rusų pavyzdžiu imta vadinti apskritimis (уезд). Telšių apskritis kartu su dar dešimčia apskričių priklausė Vilniaus gubernijai. Taip pat minėtu įsaku, siekiant atkurti „civilinę teisę“ ir pelnyti prie Rusijos imperijos prijungtų teritorijų bajorijos prielankumą buvo atnaujinta iki LDK aneksijos veikusių pilies ir žemės teismų veikla. Apskrities pavadinimas buvo naudojamas tik oficialiuose dokumentuose rašytuose rusų kalba, nes teismų raštvedyboje toliau tebevyraujant lenkų kalbai, apskritys aktuose po senovei vadinamos pavietais (lenk. powiat). Pirmaisiais prisiekusiais carinei valdžiai Telšių pilies teismo pareigūnais buvo paskirti: pirmininkaujantis teisėjas Motiejus Narbutas; teisėjai Vincas Pilsudskis, Petras Stravinskis ir Vincas Jelskis; raštininkas Mikalojus Ukrinas ir jo pavaduotojai (regentai) Ignotas Jacevičius ir Ignotas Mokžeckis. Administraciniai-teritoriniai pertvarkymai, buvusiose LDK žemėse, dar vyko 1796 m. ir 1801 metais, tačiau Telšių apskritis išliko pavaldi Vilniaus gubernijai.
Pradiniu laikotarpiu, tikėdamasi pelnyti naujai prijungto krašto pavaldinių simpatijas, carinė valdžia į bajorų teisminių institucijų – pilies ir žemės teismų darbą, stengėsi nesikišti. Ji tuo pačiu tikėjosi išugdyti Žemaitijos bajorų tarpe pilietinio lojalumo ir ištikimybės rusų valdovams tradicijas. Telšių pilies teismas nors ir buvo Rusijos imperijos apskrities juridine įstaiga, tačiau veikė remdamasis Lietuvos Statuto, o ne imperijos įstatymais. Lenkų kalba ir toliau liko oficialia pilies teismo kalba. Tokia padėtis išliko iki 1840 m. liepos 7 d., kai caro Nikolajaus I įsaku Vilniaus gubernijoje Lietuvos Statutas neteko galios, o teismų raštvedyboje lenkų kalba buvo pakeista rusų kalba.
Telšių pilies ir žemės teismai veikė iki 1831 m. kai caro valdžia juos panaikino. Šių teismų bylos perėjo į Telšių apskrities teismo archyvą. 1843 m. Telšių apskritis buvo prijungta prie naujai įkurtos Kauno gubernijos.

Aktų knygos, einamųjų reikalų protokolai, ūkinių-teisinių ginčų dokumentai.

lotynų, lenkų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondas papildytas 1991 m. Fondo papildyti neplanuojama.
2015 m. pertvarkytas apyrašas Nr. 1. Panaikinto apyrašo Nr. 3 byla perkelta į apyrašą Nr. 1. 2015 m. iš apyrašo Nr. 1 nefondinė byla – Gor. kat. Nr. 15155 – buvo perkelta į fondo Nr. 1786 „Senųjų aktų kolekcija“ apyrašą Nr. 1 ir jam suteiktas eilės Nr. 5.

Fondo dokumentų dalis saugoma Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas