367. Šiaulių pilies teismas (Szawelski Grodzki Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1750--1830 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 156

Šiaulių pilies teismas (Szawelski Grodzki Sąd)
Žemaičių kunigaikštystės Šiaulių reparticijos pilies teismas ([1775]–[1797 m.]);
Šiaulių pilies teismas ([1798]–[1831 m.]).

Pilies teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564–1566 m. teisminės-administracinės reformos. Žemaičių seniūnijoje dar vadinamoje kunigaikštyste permainos teisminėje sistemoje įvyko tik po dešimties metų, nes ji nuo seno turėjo privilegijų, išskiriančių ją iš kitų LDK žemių tarpo. Žemaitiją valdė seniūnas, kurį rinko vietinė bajorija, o LDK valdovas jį tik tvirtino. Žemaitijos kunigaikštystė skyrėsi nuo kitų Lietuvos sričių, padalintų į vaivadijas ir pavietus tuo, kad buvo padalinta į valsčius. XVI a. antros pusės istorijos šaltiniuose minimi net 48 valsčiai. Palaipsniui Žemaitijos kunigaikštystės seniūno galios buvo ribojamos, o 1575 m. jos teritorijoje įkurti pilies, žemės ir pakamario teismai. Nuo XVI a. aštuntojo dešimtmečio iki 1764 m. nuolatine Žemaičių pilies ir žemės teismų sesijų vieta buvo Raseiniai.
Pilies teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Pilies teismas buvo pirma instancija, nagrinėjusi bajorų baudžiamąsias bylas. Jo kompetencijai priklausė sunkių kriminalinių nusikaltimų, už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė nagrinėjimas. Pagal II Lietuvos Statuto IV skyriaus 30 straipsnį tai buvo bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo. Pabėgusių valstiečių ir tarnų bylos, pagal šlėktos valią buvo nagrinėjamos tiek pilies, tiek ir žemės teisme. Be to, pilies teismui tekdavo spręsti ir civilinius ieškinius, susijusius su žemvaldžių baudžiamosiomis bylomis.
Pilies teismo jurisdikcijai priklausė visi pavieto žemvaldžiai, o Žemaitijos atveju visi kunigaikštystėje gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Tai nebuvo pastoviai veikianti įstaiga, todėl pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį kunigaikštystės centre – Raseiniuose. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Jos gudų kalboje buvo vadinamos рочки, o lotynų – kadencija.
Pilies teismas buvo vienintelė teisminė institucija, kurio pareigūnai buvo ne renkami, o skiriami. Jam vadovavo karaliaus skiriamas pilies teismo seniūnas. Pilies teismo seniūnai, skiriami iš aukštesnių bajorijos sluoksnių ir, būdami užimti kitais svarbiais valstybės reikalais, nevisada turėjo laiko dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl jie II Lietuvos Statuto IV skyriaus 37 straipsniu buvo įpareigoti patys sudaryti pilies teismą - savo nuožiūra paskirti savo vietininką (paseniūnį), pilies teisėją ir raštininką. Dėl to pilies teismas dar kartais būdavo vadinamas seniūno teismu. Iš pilies teismo pareigūnų nebuvo reikalaujama specialaus mokslo ar pasirengimo. Užteko to, kad jie gyventų tame paviete, būtų bajorai, LDK piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką kanceliarijos raštą.
Pilies teisme bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu: seniūnas arba jo pavaduotojas paseniūnis, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teisėjas tris kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų sprendimai galėjo būti skundžiami žemės teismui, kuris vykdė pilies teismo veiklos priežiūrą. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, sudarytas iš daugelio bylų (ieškinių), kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai pilies teismo knygose turėjo tokią pat notarinę galią, kaip ir žemės teismo knygose. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vazniai. Jie išnešiodavo šaukimus, atlikdavo įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo teismo posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį įstatymai numatė griežtas bausmes.
Už savo darbą pilies teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos negavo. Jiems mokėjo pagal Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo. Pilies teismas buvo žemutinė instancija, todėl nepatenkinti jo sprendimais galėjo juos apskųsti LDK Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui. Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, mirties bausmės paskelbimas už akių t.y. nesugautam nusikaltėliui (infamija), kalėjimas, pilietinių teisių atėmimas ir ištrėmimas (banicija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį.
XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarinė slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. pilies teismai buvo panaikinti. Atsirado vadinamieji žemininkų teismai (ziemiańskie sądy). Jie perėmė pilies teismų funkcijas. 1794-10-30 caro įsaku pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 metų.
Šiaulių pilies teismo įsteigimą nulėmė keletas svarbių teisinių-administracinių reformų, įvykusių Žemaitijoje XVIII a. antroje pusėje. Iki tol čia buvo tik vienas pilies ir žemės teismų sesijų centras Raseiniuose. Tačiau jau 1758 m. Raseinių seimelio instrukcijoje buvo reikalaujama įkurti daugiau teismų, nes „Žemaitija esanti labai didelė, daliai kunigaikštystės pakraščių žemvaldžių nepatogu ir brangu vykti tvarkyti teisminių reikalų į Raseinius.“ Atsižvelgiant į vietos bajorų prašymą, o taip pat siekiant paspartinti civilinių ir baudžiamųjų ieškinių nagrinėjimą, bei sumažinti pernelyg didelį teisėjų darbo krūvį, 1764 m. Seime buvo priimtas įstatymas, pagal kurį Žemaitija buvo padalinta į Raseinių ir Telšių teismines reparticijas arba dalis (lot. repartitio – atidalijimas). Šiaulių pavietas priklausė Raseinių reparticijai. Raseinių teismo reparticijai taip pat priklausė Raseinių, Josvainių, Ariogalos, Vilkijos, Veliuonos, Viduklės, Kražių, Tendžiogalos, Didžiųjų Dirvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Užvenčio ir Beržėnų pavietai (iš viso 13 pavietų). Kita teismo reparticija buvo įkurta Telšiuose, kur įsteigti pilies ir žemės teismai. Jai priklausė 15 pavietų ir ji veikė iki 1775 m.
Pirmą kartą Šiaulių teismų reparticija įkurta 1775 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimtu įstatymu formaliai motyvuojant „tikslingiau paskirstyti teismų kadencijas“. Telšių reparticija buvo panaikinta ir perkelta į Šiaulius. Vienas iš aktyviausių šio teismų perkėlimo šalininku ir iniciatoriumi buvo LDK rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius Antanas Tyzenhauzas. Jis tuo metu administravo Šiaulių ekonomiją, kuriai priklausė gana sparčiai besivystantis Šiaulių miestas. Antanas Tyzenhauzas tikėjosi, kad pilies ir žemės teismų perkėlimas į Šiaulius sudarys palankesnes sąlygas jam toliau plėtotis, padidins jo reikšmę ir ekonomijos pajamas. 1776 m. Seimui patikslinus Šiaulių reparticijos administracinį suskirstymą, nutarta, kad jai priklausys Šiaulių, Mažųjų ir Didžiųjų Dirvėnų, Beržėnų, Užvenčio, Viešvėnų, Gondingos, Biržinėnų, Pavandenės, Medingėnų, Karklėnų, Žarėnų ir Patumšių pavietai. Likę Žemaitijos kunigaikštystės pavietai toliau priklausė Raseinių pilies ir žemės teismų reparticijai.
1776 m. vasario 26 d. pradėjo veikti Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių reparticijos pilies teismo kanceliarija (raštinė), o 1776 m. kovo 1 d. prasidėjo pirmoji Šiaulių pilies teismo sesija. Tais pačiais metais pradėjo darbą ir Šiaulių reparticijos žemės teismas. Šiaulių miesto pietiniame Turgaus aikštės pakraštyje (dabar Nepriklausomybės aikštė) iškilo klasicistinio stiliaus trijų aukštų mūrinis teismo pastatas. Jame įsikūrė pilies ir žemės teismų raštinės bei archyvas. Teismų raštinės dirbo nuolat. Mieste atsirado teisėjų, raštininkų, advokatų ir kitų su teismais susijusių pareigūnų, kurie valdžios nurodymu atvyko iš Telšių. Taip pat į Šiaulius buvo atvežtos Telšių reparticijos pilies ir žemės teismų knygos. Pirmoje 1776 m. Šiaulių reparticijos pilies teismo aktų knygoje minimi šie pareigūnai: paseniūnis Juozapas Slavočinskis, teisėjas Antanas Pilsudskis, teisėjas Antanas Burba, kuris vienu metu ėjo ir teismo raštininko pareigas. Šios aktų knygos dokumentuose taip pat išvardyti net 15 vaznių: Motiejus Buivydas, Jonas Stankevičius, Laurynas Olšauskas, Mykolas Rusinovičius, Tadas Čapkovskis ir kt. Tiek daug vaznių buvo reikalinga todėl, kad pilies teismas skirtingai negu žemės teismas posėdžiavo dažniau, nagrinėjo daugiau bylų. Vazniai privalėjo laiku pristatyti bajorams šaukimus į teismą, išvežiojant juos po gana didelę Šiaulių teisminę reparticiją, taip pat atlikti nusikaltimo vietos ir nukentėjusiųjų žaizdų apžiūrą.
1790 m. Žemaičių kunigaikštystėje greta Šiaulių ir Raseinių teisminių reparticijų buvo leista įsteigti trečią teisminę reparticiją Telšiuose, kuri apėmė Telšių ir Palangos pavietus. Visas tris reparticijas, jų etatus ir ribas 1791 m. patvirtino Ketverių metų (1788–1792 m.), o 1793 m. – Gardino Seimai. Tuomet teisminės reparticijos pavadintos pavietais.
Šiaulių pilies ir žemės teismai veikė ir po trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo, o 1831 m. caro valdžiai šiuos teismus panaikinus, jų bylos perėjo Šiaulių apskrities teismo žinion.

Tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktų ir dekretų knygos; tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktų ir dekretų protokolai; sumarinių, ordinarinių, taktinių ir kt. bylų rejestrai, teismo sprendimai, ūkinių-teisinių ginčų dokumentai.

lenkų

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondo papildyti neplanuojama. Apyrašas Nr. 1 pertvarkytas 2010 m.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas