284. Raseinių (Žemaičių) žemės teismas (Rosieński (Żmudzki) Ziemski Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1571--1895 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 210

Raseinių (Žemaičių) žemės teismas (Rosieński (Żmudzki) Ziemski Sąd)
Raseinių (Žemaičių) žemės teismas (Rosieński (Żmudzki) Ziemski Sąd) (1575–1792 m., 1794–1831 m.).
Žemės teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564–1566 m. teisminės-administracinės reformos. Žemaičių seniūnijoje, dar vadinamoje kunigaikštyste, permainos teisminėje sistemoje įvyko tik po dešimties metų. Tai lėmė keletas svarbių priežasčių. Žemaitija nuo seno turėjo privilegijų, išskiriančių ją iš kitų LDK žemių tarpo. Jos kunigaikščiu save vadino pats LDK didysis kunigaikštis. Žemaitiją valdė seniūnas, kurį rinko vietinė bajorija, o LDK valdovas jį tik tvirtino. Žemaitijos kunigaikštystė skyrėsi nuo kitų Lietuvos sričių, padalintų į vaivadijas ir pavietus, tuo kad buvo padalinta į valsčius. XVI a. antros pusės istorijos šaltiniuose mimini net 48 valsčiai. Palaipsniui Žemaitijos kunigaikštystės seniūno galios buvo ribojamos, o 1575 m. jos teritorijoje įkurti žemės, pilies ir pakamario teismai.
Bajorijai svarbiausiu tapo žemės teismas. Jo pareigūnus – teisėją, teisėjo pavaduotoją ir raštininką – Žemaitijos kunigaikštystės, kitur pavieto seimelyje iš dvylikos kandidatų rinko vietos žemvaldžiai, o tvirtino karalius. Kiekvienais metais vyko trys teismo sesijos gudiškai vadinamos рочки, o lotyniškai kadencia. Jos trukdavo tris – šešias savaites. Teismo posėdžiai vykdavo kasdien, išskyrus šventes ir sekmadienius. Žemės teismo nuosprendžiai buvo priimami teisėjui ir jo pavaduotojui kolegialiai pasitarus ir pasiekus abipusį sutarimą.
Žemės teismas nagrinėjo bylas susijusias su nuosavybe ir kitais civilinės teisės klausimais: dėl testamentų tvirtinimo ar vykdymo; pirkimo, pardavimo arba keitimo sutarčių; dovanojimo raštų, paskolų, karaliaus privilegijų ir kt. Jis sprendė taip pat bylas dėl įžeidimo žodžiu, grasinimų sunaikinti turtą arba pakenkti sveikatai; dėl pamestų, gaisro sunaikintų dokumentų, tvarkė bajorystės įrodymo klausimus.
Žemės teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo Lietuvos Statutas. Šio teismo ypatingą svarbą rodė įgaliojimas prižiūrėti pilies teismo veiklą. Vis dėlto žemės teismas buvo žemutinė institucija, todėl jo sprendimus kiekvienas galėjo apskųsti aukštesnėms instancijoms, būtent Vyriausiajam Tribunolui arba karaliaus teismui.
Lietuvos Statutas reikalavo, kad žemės teismo pareigūnas nepavestų savo pareigų kam nors kitam. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti į teismo sesiją, bajorai specialiai tai sesijai išrinkdavo kitą asmenį, turintį tokią pat kvalifikaciją. Svarbų vaidmenį žemės teismo darbe vaidino raštininkas. Jis tvarkė žemės teismo knygas. Jose buvo įrašomi įvairūs teisminiai aktai, taip pat teisminis bylų nagrinėjimas. Į žemės teismo knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai žemės teismo knygose turėjo notarinę galią. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vaznys. Jis išnešiodavo šaukimus, atlikdavo įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį, įstatymai numatė griežtas bausmes. Žemės teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos už savo darbą negavo. Jiems mokėjo pagal Lietuvos Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo.
Bylos nagrinėjimas žemės teisme baigdavosi nuosprendžio paskelbimu (dekretu). Nuosprendžiai dažniausiai apsiribojo piniginėmis baudomis. Jeigu jos nuteistasis nesumokėdavo, privalėjo atsiskaityti savo turtu. Žemės teisme nuteisus kalėjimu arba mirties bausme nuosprendžio vykdymą pavesdavo pilies teismo pareigūnams. XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų, o dabar mokslinėje literatūroje vadinama senoji gudų arba LDK kanceliarine slavų kalba. 1697 m. kaip oficiali teismų kalba įteisinta lenkų kalba.
1792 m. žemės teismai buvo panaikinti; atsirado vadinamieji žemininkų teismai (ziemiańskie sądy). 1794-10-30 ir 1797-02-06 caro įsakais žemės teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 m.
1575 m. sausio 7 d. įvyko pirma Žemaičių žemės teismo sesija. Joje posėdžiavo teisėjas Kazimieras Orvidas, pateisėjis Kristupas Stankevičius ir raštininkas Adomas Rusteika. Žemės teismas sprendė dažniausiai vietinių bajorų, rečiau miestelėnų bei žydų bylas. Kelerius metus jis neturėjo pastovios būstinės, vėliau nuolatine žemės ir pilies teismų sesijų vieta tapo Raseiniai.
1580 m. karalius Steponas Batoras liepė žemaičių šlėktoms suvažiuoti į Raseinius rinkti pasiuntinių į Varšuvos seimą. 1581 m. žemaičių pasiuntiniai kreipėsi į valdovą, prašydami leisti piliečiams (bajorams) atpirkti didžiojo kunigaikščio miestelį – Raseinius, kuriuos už 1200 kapų grašių jis buvo įkeitęs LDK taurininko Martyno Petkevičiaus našlei. Žemaičių bajorija siekė, kad Raseiniuose būtų rengiami seimeliai, pastoviai posėdžiautų žemės ir pilies teismai, būtų saugojamos teismo knygos. Po penkių metų karalius suteikė privilegiją, kurioje Žemaitijos kunigaikštystės seniūnui Jonui Kiškai įsakė: „nuvažiavus į Raseinius, išmatuoti aikštę rūmams statyti, kuriuose Žemaičių žemės piliečiai turės teistis ir ten teismo knygas saugoti“. Tačiau dėl lėšų trūkumo pastatas skirtas žemės ir pilies teismų darbui nebuvo pastatytas. Apie tai liudijo 1592 m. kilęs konfliktas tarp Raseinių seniūnijos valdytojo Lukašo Zdano ir Raseinių miestelėnų, reikalavusio pastatyti namus skirtus teismui miestelio gyventojų sąskaita. 1641 m. seimo nutarimu buvo patvirtintas Žemaičių kunigaikštystės seniūno Jeronimo Volovičiaus raštas, kuriuo jis dovanojo savo namą Raseiniuose žemės ir kt. teismų reikmėms. Šio pastato išlaikymui iždas neskyrė pakankamai lėšų, todėl žemės teismas vėliau vėl posėdžiaudavo privačiose patalpose. Asmenys, suteikę juridinių institucijų veiklai savo namus, gaudavo iš valstybės lengvatų. 1685 m. žemaičių stalininko Teodoro Bilevičiaus namas, kuriame vykdavo žemės ir pilies teismų sesijos, specialiu seimo nutarimu buvo atleistas nuo svečių apsistojimo prievolės.
1764 m. Žemaičių žemės teismo jurisdikcija, anksčiau apėmusi visą kunigaikštystės teritoriją, buvo padalinta į dvi dalis, vadinamas Raseinių ir Telšių reparticijomis. Šiuo potvarkiu buvo siekiama paspartinti civilinių ieškinių, kurių kiekis labai išaugo, nagrinėjimą, o taip pat sumažinti pernelyg didelį teisėjų darbo krūvį. Raseinių žemės teismo reparticijai priklausė Raseinių, Josvainių, Ariogalos, Vilkijos, Veliuonos, Viduklės, Kražių, Tendžiogalos, Šiaulių, Didžiųjų Dirvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Užvenčio ir Beržėnų pavietai (iš viso 13 pavietų). Kita teismo reparticija buvo įkurta Telšiuose. Jai priklausė 15 pavietų.
Didėjant kaupiamų aktų kiekiui iškilo poreikis įsirengti specialias teismo archyvui tinkamas patalpas. Raseinių pilies teismo knygos 1774–1794 m. buvo saugomos Raseinių dominikonų vienuolyne. Kur buvo saugomos žemės teismo knygos tikslių duomenų nėra. Žinoma tiktai, kad tai buvo netinkamos ir nepritaikytos archyvui patalpos. 1831 m. caro valdžiai panaikinus Raseinių pilies ir žemės teismus, jų bylos perėjo Raseinių apskrities teismo žinion.

Teismo aktų knygos.

lotynų, lenkų, rusų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondas papildytas 1986 m., 1997 m., 2006 m.
2006 m. apyrašas Nr. 1 pertvarkytas, Nr. 3 panaikintas, bylos perkeltos į apyrašą Nr. 1.
Fondo papildyti neplanuojama.

Didžioji dalis XVI a. ir dalis XVII a. Raseinių žemės teismo tvirtinamųjų aktų knygų saugomos Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas