163. Kauno pilies teismas (Kowieński Grodzki Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1608--1895 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 116

Kauno pilies teismas (Kowieński Grodzki Sąd)
Kauno pilies teismas (Kowieński Grodzki Sąd) (1566--1831 m.).
Pilies teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau -- LDK) atsirado po 1564--1566 metų teisminės-administracinės reformos. 1564 m. Bielsko seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas sudarė naujo LDK administracinio suskirstymo pagrindus. Pagal šį naują teritorinį padalijimą Kauno pavietas priklausė Trakų vaivadijai. Taip pat į šios vaivadijos sudėtį įėjo Trakų, Gardino ir Upytės pavietai. II Lietuvos Statutas tiksliai padalijo pavietų pilies, žemės ir pakamario teismų kompetenciją.
Pilies teismas buvo pirma instancija, nagrinėjusi bajorų baudžiamąsias bylas. Pagal Lietuvos Statutą jai priklausė bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo, taip pat kiti sunkūs kriminaliniai nusikaltimai. Pabėgusių valstiečių ir tarnų bylos, pagal šlėktos valią buvo nagrinėjamos tiek pilies, tiek ir žemės teisme.
Pilies teismui priklausė visi paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Tai nebuvo pastoviai veikianti įstaiga, todėl pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį pavieto centre. Jo sesijos vadinosi gudiškai „рочки“ arba lotyniškai „kadencia“. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Pilies teismas buvo vienintelė institucija paviete, kurio pareigūnai buvo nerenkami, o skiriami. Jam vadovavo karaliaus skiriamas pavieto seniūnas, o vaivadijos centre- vaivada, kuris čia vykdė seniūno funkcijas. Vaivados ir pilies teismo seniūnai, skiriami iš aukštesnių bajorijos sluoksnių ir būdami užimti kitais svarbiais valstybės reikalais, nevisada turėjo laiko dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl jie įstatymo buvo įpareigoti patys sudaryti pilies teismą - savo nuožiūra paskirti savo vietininką(paseniūnį), pilies teisėją ir raštininką. Iš pilies teismo pareigūnų nebuvo reikalaujama specialaus mokslo ar pasirengimo. Užteko to, kad jie gyventų tame paviete, būtų bajorai, LDK piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką kanceliarijos raštą.
Pilies teismas buvo kolegialus. Jame bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu: seniūnas arba jo pavaduotojas paseniūnis, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teisėjas trys kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų poelgiai galėjo būti skundžiami žemės teismui. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai pilies teismo knygose turėjo tokią pat notarinę galią, kaip ir žemės teismo knygose. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vaznys. Jis išnešiodavo šaukimus, atlikdavo įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo vykdant posėdžius ir kt. Už smurtą prieš vaznį, įstatymai numatė griežtas bausmes.
Pilies teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo Lietuvos Statutas. Už savo darbą pilies teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos negavo. Jiems mokėjo pagal Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo. Pilies teismas buvo žemutinė instancija, todėl nepatenkinti jo sprendimais galėjo juos apskųsti LDK Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui. Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, kalėjimas, ištrėmimas(banicija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį. Jo raštvedyboje XVI-XVII a. buvo vartota senoji rusų, dabar mokslinėje literatūroje dar vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarine slavų kalba. 1697m. lenkų kalba įteisinta kaip oficiali teismų kalba.
1792m. pilies teismai buvo panaikinti; atsirado vadinamieji žemininkų teismai(ziemiańskie sądy). 1794 10 30 ir 1797 02 06 caro įsakais pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 metų.
Konkrečiai apie Kauno pilies teismo įkūrimą ir veiklą istorijos šaltiniai teikia labai mažai žinių. Šaltinių trūkumu galima paaiškinti ir tai, kad ši tema lietuvių ir užsienio istorijografijoje nenagrinėta. 1565-1566 m. LDK pavietų ribų nustatymo projektas numatė: „Kauno pilyje pagrindinės teismo knygos turi gulėti.“ Ši nuostata lietė tiek Kauno žemės tiek ir pilies teismų knygas. Pagrindine Kauno pilies teismo būstine ir jo knygų saugojimo vieta tapo Kauno pilis. Šios pilies pasirinkimą lėmė tai, kad ji priklausė LDK didžiojo kunigaikščio jurisdikai. Tuo metu didžiąją dalį Kauno miesto teritorijos apėmė magistrato jurisdikcija. Kauno pilies teismo darbui buvo pritaikytas vienas iš keturių tuo metu buvusių pilies bokštų.
1655 m. pilį sugriovė į Kauną įsiveržusi rusų kariuomenė. Vėliau ji buvo dalinai atstatyta, joje tebevykdavo pilies teismo posėdžiai. Šių karų pasekmė buvo tai, kad buvo sunaikintos visos XVI-XVII a. Kauno pilies teismo knygos. XVIII a. pr. pilis vėl stipriai nukentėjo nuo švedų ir rusų užpuolimų. Ji tapo netinkama pilies teismo veiklai ir jo knygoms saugoti. XVIII a. teismui patalpos buvo nuomojamos Kauno mieste.
1831 m. caro valdžiai panaikinus Kauno pilies ir žemės teismus, jų bylos perėjo Kauno apskrities teismo žinion.

Teismo aktų knygos.

lotynų, lenkų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

2007 m. fondas ir apyrašas Nr. 1 pertvarkyti, apyrašas Nr. 3 panaikintas, bylos perkeltos į apyrašą Nr. 1. Fondo papildyti neplanuojama.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas