337. Telšių (Žemaičių) žemės teismas (Telszewski Ziemski Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1572--1831 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 54

Telšių (Žemaičių) žemės teismas (Telszewski Ziemski Sąd)
Telšių (Žemaičių) žemės teismas (Telszewski Ziemski Sąd) (1765–1792 m., 1794–1831 m.).
Žemės teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564–1566 m. teisminės-administracinės reformos. Žemaičių seniūnijoje, dar vadinamoje kunigaikštyste, permainos teisminėje sistemoje įvyko tik po dešimties metų, nes ji nuo seno turėjo privilegijų, išskiriančių ją iš kitų LDK žemių tarpo. Žemaitiją valdė seniūnas, kurį rinko vietinė bajorija, o LDK valdovas jį tik tvirtino. Žemaičių kunigaikštystė skyrėsi nuo kitų Lietuvos sričių, padalintų į vaivadijas ir pavietus tuo, kad buvo padalinta į valsčius. XVI a. antros pusės istorijos šaltiniuose mimini net 48 valsčiai. Palaipsniui Žemaičių kunigaikštystės seniūno galios buvo ribojamos, o 1575 m. jos teritorijoje įkurti žemės, pilies ir pakamario teismai. Nuo XVI a. aštuntojo dešimtmečio iki 1764 m. nuolatine Žemaičių žemės ir pilies teismų sesijų vieta buvo Raseiniai.
Žemės teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Teismo pareigūnus – teisėją, jo pavaduotoją ir raštininką – Žemaičių kunigaikštystės seimelyje iš dvylikos kandidatų rinko vietos žemvaldžiai, o jų įgaliojimus tvirtino karalius. Kasmet vykdavo trys žemės teismo sesijos (gudų k. рочки, lot. k. kadencia), kurios trukdavo tris-šešias savaites. Sesijos buvo vadinamos bažnytinių švenčių vardais. Pirmoji sesija prasidėdavo pirmą dieną po Trijų Karalių šventės (sausio 6 d.); antroji – po Švč. Trejybės dienos (gegužės mėn. pabaiga arba birželio mėn. vidurys); trečioji – po Šv. Mykolo šventės (rugsėjo 29 d.). Žemės teismo nuosprendžiai buvo priimami teisėjo ir jo pavaduotojo kolegialiu abipusiu sutarimu.
1764 m. Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) Varšuvos konvokaciniame seime buvo priimtas įstatymas, keičiantis žemės teismo pareigūnų sudėtį: nuo šio laiko žemės teismą sudarė keturi teisėjai ir raštininkas. Asmenims, anksčiau ėjusiems žemės teismo pateisėjo pareigas, likvidavus šią pareigybę, šis įstatymas numatė automatišką (be rinkimų) paskyrimą į teisėjus. Raštininkui taip pat buvo numatyta sprendžiamojo balso teisė tais atvejais, kai skelbiant teismo nuosprendį teisėjų balsai pasidalindavo po lygiai. Šiame įstatyme taip pat buvo numatytas tikslus elekcinio pavieto seimelio, kurio metu buvo renkami žemės teismo pareigūnai darbo laikotarpis, susietas su žemės teismo Grabnyčios (vasario mėn.) sesija. Į teisėjų pareigas uždrausta rinkti kandidatus, susijusius artima giminyste.
Žemės teismas nagrinėjo bylas, susijusias su nuosavybe ir kitais civilinės teisės klausimais: testamentų tvirtinimu ar vykdymu; pirkimo, pardavimo ar keitimo sutartimis; dovanojimo raštais, paskolomis, karaliaus privilegijomis ir kt., taip pat sprendė bylas dėl įžeidimo žodžiu, grasinimų sunaikinti turtą arba pakenkti sveikatai; dėl pamestų, gaisro sunaikintų dokumentų; tvarkė bajorystės įrodymo klausimus. Šio teismo ypatingą svarbą rodė įgaliojimas prižiūrėti pilies teismo veiklą. Vis dėlto žemės teismas buvo žemutinė institucija, todėl jo sprendimai galėjo būti skundžiami aukštesnėms instancijoms – Vyriausiajam Tribunolui arba Karaliaus teismui.
Žemės teismo jurisdikcijai priklausė visi Žemaičių kunigaikštystėje gyvenantys ar žemę turintys bajorai. II Lietuvos Statutas nenumatė, kad žemės teismo pareigūnai ligos atveju ar dėl kitos svarbios priežasties galėtų pavesti savo pareigas kam nors kitam – bajorai specialiai tai sesijai išrinkdavo kitą asmenį, turintį tokią pat kvalifikaciją. Svarbų vaidmenį žemės teismo darbe vaidino raštininkas, tvarkydavęs žemės teismo knygas, kuriose buvo fiksuojami ne tik įvairūs teisminiai aktai, bet ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Žemės teismo knygų aktai turėjo notarinę galią. Teismo pareigūnams talkino vaznys, išnešiodavęs šaukimus, atlikdavęs įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavęs bylos aplinkybes, viešai skelbdavęs teismo nuosprendžius, dalyvaudavęs posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį įstatymai numatė griežtas bausmes. Žemės teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos negaudavo. Jiems buvo mokama už kiekvieną išnagrinėtą bylą, į knygas įrašytą dokumentą ar išduotą jo nuorašą pagal Lietuvos Statuto nustatytus įkainius.
Bylos nagrinėjimas žemės teisme baigdavosi nuosprendžio paskelbimu (dekretu). Nuosprendžiai paprastai apsiribodavo piniginėmis baudomis. Nuteistasis, kuris nesumokėdavo baudos, privalėjo atsiskaityti savo turtu. Jei žemės teismas nuteisdavo įkalinimu arba mirties bausme, nuosprendį įvykdyti būdavo pavedama pilies teismo pareigūnams. XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarine slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. žemės teismai buvo panaikinti. Jų funkcijas perėmė vadinamieji žemininkų teismai (ziemiańskie sądy). 1794-10-30 caro įsaku žemės teismai vėl buvo atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 m.
Žemės ir pilies teismų įsteigimą Telšiuose nulėmė svarbios teisminės-administracinės reformos, įvykusios Žemaitijoje XVIII a. antroje pusėje. Ši tema gana detaliai yra tyrinėta lietuvių istorikų Z. Kiaupos, E. Meilaus ir R. Šmigelskytės-Stukienės studijose. Iki tol Žemaičių kunigaikštystėje buvo tik vienas žemės ir pilies teismų sesijų centras Raseiniuose. Tačiau jau 1758 m. Raseinių seimelio instrukcijoje buvo reikalaujama įkurti daugiau teismų, nes „Žemaitija esanti labai didelė, daliai kunigaikštystės pakraščių žemvaldžių nepatogu ir brangu vykti tvarkyti teisminių reikalų į Raseinius“. 1764 m. ATR Varšuvos konvokaciniame seime buvo priimtas įstatymas (konstitucija), kuriame buvo nurodyta, kad „tokioje plačioje ir gausiai apgyvendintoje Žemaičių kunigaikštystėje yra tik viena teismo vieta – Raseiniuose, todėl atsižvelgiant į nuolatinius Žemaitijos deputatų prašymus Telšiuose įsteigti antri žemės ir pilies teismai“. Pagal šį įstatymą kunigaikštystės teritorija buvo padalinta į Raseinių ir Telšių teismines reparticijas (teismines apygardas arba dalis) (lot. repartitio – atidalijimas). Naujai įsteigtos Telšių reparticijos žemės teismo jurisdikcijai buvo priskirti 15 Žemaičių kunigaikštystės pavietų: Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viešvėnų, Karšuvos, Šauduvos, Gondingos, Tverų, Patumšių, Biržinėnų, Palangos, Pavandenės, Medingėnų, Karklėnų ir Žarėnų pavietai.
1766 m. ATR Seimo nutarimu prie Telšių teisminės apygardos buvo dar prijungti Didžiųjų ir Mažųjų Dirvėnų pavietai. Raseinių reparticijos žemės teismo pavaldume liko 13 Žemaičių kunigaikštystės pavietų. Žemaičių kunigaikštystėje atsiradus dviem teisminėms reparticijoms žemės ir pilies teismams vykstanstiems Raseiniuose buvo išsaugotos prioritetinės teisės. Į Raseinių reparticijos žemės teismo archyvą turėjo būti siunčiamos Telšiuose vedamos žemės ir pilies teismų aktų knygos.
1765 m. pavasarį Telšiuose pradėjus veikti žemės teismo raštinei pirma oficiali Žemaičių kunigaikštystės Telšių reparticijos žemės teismo sesija įvyko 1765 m. birželio mėn. pradžioje. Pirmoje Telšių reparticijos žemės teismo tvirtinamųjų ir einamųjų reikalų aktų knygoje, kuri apėmė laikotarpį nuo 1765 m. birželio 2 d. iki 1765 m. gruodžio 31 d., buvo įrašyti 566 įrašai. Šioje aktų knygoje minimi ir pirmieji žemės teismo pareigūnai: pirmininkaujantis teisėjas Jurgis Ivanovičius; teisėjai Ignotas Chšonstovskis, Mykolas Odachovskis ir Jonas Gadonas bei raštininkas Liudvikas Pilsudskis. Skirtingai nuo kitų LDK pavietų žemės teismų, kurių pirmosios metų sesijos prasidėdavo per Trijų Karalių šventę (sausio 6 d.), žemės teismo sesijos Telšiuose pradžia nuo 1766 m. buvo nustatyta pirma diena po Pelenų dienos (vasario-kovo mėn.). Šis sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad Telšių pavieto atstovai negalėdavo suspėti į tuo pačiu metu Raseiniuose vykstančius elekcinius seimelius. Žemės ir pilies teismų raštinės Telšiuose dirbo nuolat, todėl čia apsigyveno nemažai teisėjų, raštininkų, advokatų ir kitų su teismais susijusių pareigūnų. Patalpos žemės teismo raštinės darbui bei sesijų veiklai šiuo laikotarpiu, tikėtina, buvo nuomojamos pas miestelėnus arba Telšių seniūnijos administraciniame pastate. Savo archyvo žemės teismas neturėjo, nes visos teismo vedamos knygos pagal nustatytą tvarką buvo siunčiamos į Raseinius.
1775 m. ATR Seimo priimtu įstatymu formaliai motyvuojant „siekiu patogiausiai įkurdinti teismus“ Telšių žemės ir pilies teismų reparticija buvo panaikinta ir perkelta į Šiaulius. Telšių reparticijos jurisdikcijai priklausę Žemaičių kunigaikštystės pavietai buvo priskirti Šiaulių teisminei reparticijai. Tikruoju šių teismų perkėlimo „kaltininku“ ir vykdytoju yra laikomas LDK rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius Antanas Tyzenhauzas. Jis tuo metu administravo Šiaulių ekonomiją, kuriai priklausė gana sparčiai besivystantis Šiaulių miestas. Antanas Tyzenhauzas tikėjosi, kad žemės ir pilies teismų perkėlimas į Šiaulius sudarys palankesnes sąlygas jam toliau plėtotis, padidins miesto reikšmę ir ekonomijos pajamas. Kita priežastis galėjo būti 1772 m. ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio įsaku paskirto Telšių seniūnijos seniūno Juozapo Zabielos nesėkmingas administravimas. Naujajam seniūnui dėl jo pastovaus užimtumo ir ypatingo artumo karaliui matyt nelabai rūpėjo Telšių seniūnijos reikalai, nes jau 1776 m. jis seniūnijos administravimą perleido savo broliui Simonui Zabielai.
1776 m. ATR Seime perskirstant Šiaulių ir Raseinių teisminių apygardų (reparticijų) teritorijas buvo nutarta, kad Telšių pavietas priklausys Raseinių žemės ir pilies teismų reparticijai. Pastarasis nutarimas tuo metu atrodė neracionalus, nes visi gretimai Telšių buvę pavietai buvo priskirti Šiaulių teismų reparticijai. Tačiau tyrinėtojai iškėlė prielaidą, kad tikėtina, „šiuo atveju nulėmė prestižo reikalas ir Telšių pavieto bajorai sutarė prasiilginti kelią vykdami į Raseinius, negu vykti į miestą (Šiaulius), kuris atėmė iš jų teismų miesto garbę“.
Telšiai dėl žemės ir pilies teismų perkėlimo į Šiaulius neabejotinai prarado didelę dalį savo politinės ir ekonominės reikšmės, o vietos bajorai, nepatenkinti permainomis, jautėsi „užsigavę“, todėl laikui bėgant tapo aktyvesni ir siekė susigrąžinti miestui prarastas privilegijas. 1790 m. gegužės 21 d. Žemaičių kunigaikštystės atstovas ATR Seime Juozapas Pliateris greta Šiaulių ir Raseinių teisminių reparticijų pasiūlė įsteigti trečią teisminę reparticiją Telšiuose. Savo pasiūlymą jis motyvavo tuo, kad „Žemaitijos atokesnių pavietų (Palangos. Platelių, Telšių) gyventojams tenka toli keliauti į Raseinius, kai ko nors prireikia žemės ar pilies teismų raštinėse.“ J. Pliaterio parengtam įstatymo projektui seime buvo pritarta ir 1790 m. gegužės 26 d. jis tapo konstitucija (įstatymu). Ji skelbė, kad nuo 1790 m. spalio 1 d. Raseinių reparticijos žemės ir pilies teismų raštininkai Telšiuose privalo atidaryti žemės ir pilies teismų raštines, kurios priiminėtų vietinių bajorų pareiškimus ir skundus, įrašytų pateiktus dokumentus į aktų knygas ir kt. Pirmieji įrašai Telšių reparticijos žemės teismo aktų knygoje buvo įrašyti 1790 m. lapkričio 7 d. Šią aktų knygą sudarė 522 įrašai (aktai), kurie apėmė laikotarpį nuo 1790 m. lapkričio 7 d. iki 1792 m. vasario 17 d. Ją tvarkė ir vedė regentas (raštininko pavaduotojas) Jokūbas Mackevičius.
1791 m. lapkričio 2 d. ATR buvo įvykdyta administracinė-teritorinė reforma. Žemaičių kunigaikštystė buvo padalinta į 3 pavietus Raseinių, Šiaulių ir Telšių, kurių centruose rinkosi pavietų bajorų seimeliai. Naujajį Telšių pavietą sudarė 11 senųjų mažųjų Žemaitijos pavietų: Telšių, Palangos, Viešvėnų, Patumšių, Platelių, Gondingos, Medingėnų, Žarėnų, Pavandenės, Tverų, ir Šauduvos. Telšiuose vėl apsigyveno gana gausus būrys valdininkų: teisėjų, jų pavaduotojų, raštininkų, regentų, advokatų ir kt. su žemės bei pilies teismų darbu susijusių pareigūnų. Taip išlikusiame 1791 m. Telšių reparticijos pareigūnų sąraše minimos 68 pavardės. Vien advokatų, jų padejėjų ir mokinių paminėta net 11 asmenų. Į Telšius, kurių gyventojų daugumą iki tol sudarė daugiausia smulkūs pirkliai, amatininkai bei žydai, vis aktyviau ėmė keltis bajorai. Tai vaizdžiai atsispindi žemės teismo aktų knygų įrašuose, kur 1791–1792 m. laikotarpiu įregistruoti 24 namų ar žemės sklypų pardavimo sandėriai. Iš šių sandėrių matyti, kad pardavėjai būdavo miestiečiai arba žydai, o pirkėjai tik bajorai.
1792 m. sausio 10 d. ATR Seime buvo priimtas įstatymas dėl žemininkų teismo įkūrimo vietoj panaikintų žemės ir pilies teismų. Sujungus žemės, pilies ir pakamario teismus buvo suformuoti nauji, kolegialūs žemininkų teismai, kuriuos sudarė dešimt teisėjų, padalintų į dvi grupes po penkis pareigūnus, renkamus pavieto seimelyje ketverių metų kadencijai. 1792 m. vasario 18 d. Telšiuose įvyko elekcinis seimelis, kuriame buvo išrinkti dešimt Telšių žemininkų teismo teisėjų ir raštininkas. Žemininkų teismo aktų knygos dokumentuose yra minimi teisėjai: Jurgis Putkameris, Jurgis Jucevičius, Antanas Gedgaudas, Antanas Venclavskis, Anupras Važinskis, Felicijonas Prižgintas, Petras Stravinskis, Prančiškus Burnickis, Aleksandras Jankovskis, Mykolas Vaišvila bei teismo raštininkas Antanas Klementas. Šio teismo raštinei saugojimui buvo perduoti panaikinto Telšių reparticijos žemės teismo dokumentai: viena tvirtinamųjų ir einamųjų reikalų aktų knyga bei du tvirtinamųjų ir einamųjų reikalų aktų protokolai. Telšių žemininkų teismas veikė neilgai tik iki 1792 m. rugsėjo 10 d.
Du paskutiniai (1793–1795 m.) ATR kaip valstybės gyvavimo metai buvo pilni įvykių. Dėl skubiai priimamų įstatymų dažnai keitėsi valstybinių ir teisminių institucijų kompetencijos ribos, pavaldumas bei įstaigų pavadinimai. Tai palietė ir Žemaičių kunigaikštystę. 1792 m rugsėjo 17 d. Telšiuose ėmė veikti Telšių konfederacinis teismas, perėmęs visus anksčiau panaikinto žemininkų teismo įgaliojimus ir dokumentus. Jis veikė iki 1793 m. balandžio 25 d. Nuo 1793 m. balandžio 27 d. konfederacinį teismą Telšiuose vėl pakeitė žemininkų teismas, dirbęs iki pat 1793 m. pabaigos. Remiantis ATR Gardino Seimo nutarimais, nuo 1794 m. sausio 2 d. buvo atkurta Telšių žemės ir pilies teismų veikla.
1794 m. pab. nuslopinus T. Kosciuškos sukilimą, Lietuvą okupavo rusų armija. 1795 m. gruodžio 14 d. Jekaterina II savo įsaku padalijo vakarines LDK žemes į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slanimo. LDK pavietus rusų pavyzdžiu imta vadinti apskritimis (уезд). Telšių apskritis kartu su dar dešimčia apskričių priklausė Vilniaus gubernijai. Taip pat minėtu įsaku, siekiant atkurti „civilinę teisę“ ir pelnyti prie Rusijos imperijos prijungtų teritorijų bajorijos prielankumą buvo atnaujinta iki LDK aneksijos veikusių žemės ir pilies teismų veikla. Apskrities pavadinimas buvo naudojamas tik oficialiuose dokumentuose rašytuose rusų kalba, nes teismų raštvedyboje toliau tebevyraujant lenkų kalbai, apskritys aktuose po senovei vadinamos pavietais (lenk. powiat). Administraciniai–teritoriniai pertvarkymai, buvusiose LDK žemėse, dar vyko 1796 m. ir 1801 m. , tačiau Telšių apskritis išliko pavaldi Vilniaus gubernijai.
Pradiniu laikotarpiu, tikėdamasi pelnyti naujai prijungto krašto pavaldinių simpatijas, carinė valdžia į bajorų teisminių institucijų – žemės ir pilies teismų darbą, stengėsi nesikišti. Ji tuo pačiu tikėjosi išugdyti Žemaitijos bajorų tarpe pilietinio lojalumo ir ištikimybės rusų valdovams tradicijas. Telšių žemės teismas nors ir buvo Rusijos imperijos apskrities juridine įstaiga, tačiau veikė remdamasis Lietuvos Statuto, o ne imperijos įstatymais. Lenkų kalba ir toliau liko oficialia žemės teismo kalba. Tokia padėtis išliko iki 1840 m. liepos 7 d., kai caro Nikolajaus I įsaku Vilniaus gubernijoje Lietuvos Statutas neteko galios, o teismų raštvedyboje lenkų kalba buvo pakeista rusų kalba.
Telšių žemės ir pilies teismai veikė iki 1831 m. kai caro valdžia juos panaikino. Šių teismų bylos perėjo į Telšių apskrities teismo archyvą. 1843 m. Telšių apskritis buvo prijungta prie įkurtos naujos Kauno gubernijos.

Teismo aktų knygos.

lotynų, lenkų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondas papildytas 1991 m. Pertvarkytas 2014 m. Iš panaikinto apyrašo Nr. 3 bylos perkeltos į apyrašą Nr. 1.

Fondo dokumentų dalis saugoma Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas