345. Trakų pilies teismas (Trocki Grodzki Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1654--1831 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 322

Trakų pilies teismas (Trocki Grodzki Sąd)
Trakų pilies teismas (Trocki Grodzki Sąd) (1566–1831 m.).
Pilies teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) įsteigti po 1564–1566 m. teisinės-administracinės reformos. 1564 m. Bielsko Seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas sudarė naujo LDK administracinio suskirstymo pagrindus. Pagal šį naują teritorinį padalijimą Trakų vaivadijai priklausė Trakų, Gardino, Kauno ir Upytės pavietai. Trakuose buvo sudaryti ir pradėjo veikti pavieto pilies, žemės ir pakamario teismai. Lietuvos Statutas tiksliai padalijo pavietų pilies, pakamario ir žemės teismų kompetenciją ir juridiškai įtvirtino teisminę-administracinę reformą.
Pilies teismas buvo pirma instancija, nagrinėjusi bajorų baudžiamąsias bylas. Pagal Lietuvos Statutą jai priklausė bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo, taip pat kiti sinkūs kriminaliniai nusikaltimai. Pabėgusių valstiečių ir tarnų bylos, pagal bajoro valią buvo nagrinėjamos tiek pilies, tiek ir žemės teisme.
Trakų pilies teismui priklausė visi paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Tai nebuvo pastoviai veikianti įstaiga, todėl pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį pavieto centre. Jo sesijos vadinosi gudiškai „рочки“ arba lotyniškai „kadencia“. Jos vykdavo pakaitomis Trakuose arba Merkinėje. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Pilies teismas buvo vienintelė institucija paviete, kurio pareigūnai buvo nerenkami, o skiriami. Teismui vadovavo karaliaus skiriamas pavieto seniūnas, o vaivadijos centre (Trakuose) – vaivada, kuris čia vykdė seniūno funkcijas. Pilies teismo posėdžiai nuo XVII a. pr. vykdavo Trakų pusiasalio pilies patalpose. Vaivada ne visada turėjo laiko dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl jis įstatymo buvo įpareigotas pats sudaryti pilies teismą – savo nuožiūra paskirti savo vietininką (paseniūnį), pilies teisėją ir raštininką. Iš pilies teismo pareigūnų nebuvo reikalaujama specialaus mokslo ar pasirengimo. Užteko to, kad jie gyventų tame paviete, būtų bajorai, LDK piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką kanceliarijos raštą.
Pilies teismas buvo kolegialus. Jame bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu: vaivada arba jo pavaduotojas paseniūnis, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teisėjas, tris kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų poelgiai galėjo būti skundžiami žemės teismui. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai pilies teismo knygose turėjo tokią pat notarinę galią, kaip ir žemės teismo knygose. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vaznys. Jis išnešiodavo šaukimus, atlikdavo įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo teismo posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį, įstatymai numatė griežtas bausmes.
Pilies teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo Lietuvos Statutas. Už savo darbą pilies teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos negavo. Jiems mokėjo pagal Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo. Pilies teismas buvo žemutinė instancija, todėl nepatenkinti jo sprendimais galėjo juos apskųsti LDK Vyriausiajam Tribunolui arba Karaliaus teismui. Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, kalėjimas, ištrėmimas (banicija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį. Jo raštvedyboje XVI–XVII a. buvo vartota senoji rusų, dabar mokslinėje literatūroje įteisinta dar vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarine slavų kalba. 1697 m. lenkų kalba įteisinta kaip oficiali teismų kalba.
1792 m. pilies teismai buvo panaikinti, o jų funkcijas perėmė žemininkų teismai. 1794-10-30 ir 1797-02-06 caro įsakais pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 metų.
Trakų pilies teismo jurisdikcija apėmė visą pavieto teritoriją. LDK vietinių valdžios institucijų dokumentai buvo saugomi pačiose įstaigose. Didėjant kaupiamų aktų kiekiui ir jų saugojimo bei tvarkymo reikalavimams iškilo poreikis įsteigti specialias teismo archyvui tinkamas patalpas.
1768 m. vienuoliai dominikonai mainais už sklypą Trakų pusiasalio pilies teritorijoje bažnyčiai su vienuolynu pastatyti pasižadėjo vaivadijai pastatyti kalėjimą, seimelių būstinę ir archyvą pilies bei žemės teismų aktams saugoti.
1771 m. Trakų pavieto seimelyje pilies ir žemės teismų archyvui įrengti buvo nutarta skirti po pusę auksino (15 grašių) nuo dūmo. Dėl lėšų trūkumo statybos tesėsi gana ilgai. Tik 1777 m. buvo pradėta Trakų pusiasalio pilies pietų bokšto rekonstrukcija, pritaikant jį pilies ir žemės teismo aktų archyvui. Šiuos darbus prižiūrėjo LDK Vyriausiojo Tribunolo teisėjas Antanas Grinevičius. 1793 m. bokšto antrame aukšte buvo įrengtas archyvas, o du pirmojo aukšto kambariai padaryti iždinės sandėliu.
1831 m. caro valdžiai panaikinus Trakų pilies ir žemės teismus, jų bylos perėjo Trakų apskrities teismo žinion. 1840 m. Trakų archyvo aktus pervežė į Vilnių į LDK Vyriausiojo Tribunolo archyvą, tuo metu buvusį bazilijonų vienuolyne. Tribunolo archyvo vedėjas Jonas Zienkovičius inventorizavo 332 gautas knygas ir ryšulius. Jas sudarė Trakų pilies, žemės, pakamario, kaptūrinio teismų knygos, Merkinės žemės teismo aktai, taip pat Alytaus magdeburgijos dokumentai. 1843 m. bylos vėl buvo grąžintos Trakų apskrities teismui, kuris 1853–1855 m. jas perdavė Vilniaus centriniam senųjų aktų archyvui.

Tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktų ir dekretų knygos; tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktų ir dekretų protokolų, sumarinių, ordinarinių, taktinių, teismo ir kt. bylų rejestrai.

lotynų, lenkų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondo apyrašas Nr. 1 pertvarkytas 2005 m. Fondas papildytas 2019 m., 2020 m.

Fondo dokumentų dalis saugoma Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas