46. Breslaujos žemės teismas (Brasławski Ziemski Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1725--1819 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 40

Breslaujos žemės teismas (Brasławski Ziemski Sąd)
Breslaujos žemės teismas (Brasławski Ziemski Sąd) (1566--1831 m.).
Žemės teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564–1566 m. įvykdytos teisminės-administracinės reformos. Šiuos pertvarkymus pagrindė 1564 m. Bielsko Seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas. Lietuvoje, Lenkijos pavyzdžiu, atsirado nauji teritoriniai vienetai – pavietai, kuriuose buvo įsteigti žemės, pilies ir pakamario teismai. Pagal šį naują teritorinį padalijimą Breslaujos pavietas buvo priskirtas Vilniaus vaivadijai. Į šios vaivadijos sudėtį taip pat įėjo Ašmenos, Lydos, Vilniaus ir Ukmergės pavietai. Breslaujos pavieto sienos beveik nesikeitė iki pat XVIII a. paskutinio dešimtmečio. 1790 m. pavieto plotas siekė apie 5500 kv. km ir jame gyveno apie 86000 gyventojų.
Žemės teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Teismo pareigūnus – teisėją, jo pavaduotoją (pateisėjį) ir raštininką – pavieto seimelyje iš dvylikos kandidatų rinko vietos žemvaldžiai, o jų įgaliojimus tvirtino karalius. Kasmet vykdavo trys žemės teismo sesijos (gudų k. рочки, lotynų k. kadencia), kurios trukdavo tris-šešias savaites. Sesijos buvo vadinamos bažnytinių švenčių vardais. Pirmoji sesija prasidėdavo pirmą dieną po Trijų Karalių šventės (sausio 6 d.); antroji –po Švč. Trejybės dienos (gegužės mėn. pabaiga arba birželio mėn. vidurys); trečioji – po Šv. Mykolo šventės (rugsėjo 29 d.). Žemės teismo nuosprendžiai buvo priimami teisėjo ir jo pavaduotojo (pateisėjo) kolegialiu abipusiu sutarimu.
1764 m. Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) Varšuvos konvokaciniame seime buvo priimtas įstatymas, keičiantis žemės teismo pareigūnų sudėtį: nuo šio laiko žemės teismą sudarė keturi teisėjai ir raštininkas. Asmenims, anksčiau ėjusiems žemės teismo pateisėjo pareigas, likvidavus šią pareigybę, šis įstatymas numatė automatišką (be rinkimų) paskyrimą į teisėjus. Raštininkui taip pat buvo numatyta sprendžiamojo balso teisė tais atvejais, kai skelbiant teismo nuosprendį teisėjų balsai pasidalindavo po lygiai. Šiame įstatyme taip pat buvo numatytas tikslus elekcinio pavieto seimelio, kurio metu buvo renkami žemės teismo pareigūnai darbo laikotarpis, susietas su žemės teismo Grabnyčios (vasario mėn.) sesija. Į teisėjų pareigas uždrausta rinkti kandidatus, susijusius artima giminyste.
Žemės teismas nagrinėjo bylas susijusias su nuosavybe ir kitais civilinės teisės klausimais: testamentų tvirtinimu ar vykdymu; pirkimo, pardavimo ar keitimo sutartimis; dovanojimo raštais, paskolomis, karaliaus privilegijomis ir kt., taip pat sprendė bylas dėl įžeidimo žodžiu, grasinimų sunaikinti turtą arbą pakenkti sveikatai; dėl pamestų, gaisro sunaikintų dokumentų; tvarkė bajorystės įrodymo klausimus. Šio teismo ypatingą svarbą rodė įgaliojimas prižiūrėti pilies teismo veiklą. Vis dėlto žemės teismas buvo žemutinė institucija, todėl jo sprendimai galėjo būti skundžiami aukštesnėms instancijoms – Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui.
Žemės teismo jurisdikcijai priklausė visi paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Lietuvos Statutas nenumatė, kad žemės teismo pareigūnai ligos atveju ar dėl kitos svarbios priežasties galėtų pavesti savo pareigas kam nors kitam – bajorai specialiai tai sesijai išrinkdavo kitą asmenį, turintį tokią pat kvalifikaciją. Svarbų vaidmenį žemės teismo darbe vaidino raštininkas, tvarkydavęs žemės teismo knygas, kuriose buvo fiksuojami ne tik įvairūs teisminiai aktai, bet ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Žemės teismo knygų aktai turėjo notarinę galią. Teismo pareigūnams talkino vaznys, išnešiodavęs šaukimus, atlikdavęs įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavęs bylos aplinkybes, viešai skelbdavęs teismo nuosprendžius, dalyvaudavęs posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį įstatymai numatė griežtas bausmes. Žemės teismo teisėjams ir pareigūnams pastovi alga nebuvo mokama: už kiekvieną išnagrinėtą bylą, į knygas įrašytą dokumentą ar išduotą jo nuorašą jiems buvo mokama pagal Lietuvos Statuto nustatytus įkainius.
Bylos nagrinėjimas žemės teisme baigdavosi nuosprendžio paskelbimu (dekretu). Nuosprendžiai paprastai apsiribodavo piniginėmis baudomis. Nuteistasis, kuris nesumokėdavo baudos, privalėjo atsiskaityti savo turtu. Jei žemės teismas nuteisdavo įkalinimu arba mirties bausme, nuosprendį įvykdyti būdavo pavedama pilies teismo pareigūnams. XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarine slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. žemės teismai buvo panaikinti. Jų funkcijas perėmė vadinamieji žemininkų teismai (lenk. ziemiańskie sądy). 1794-10-30 caro įsaku žemės teismai vėl buvo atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 m.
Breslaujos pavieto istoriją tyrinėjo XX a. pirmos pusės lenkų istorikas-kraštotyrininkas Otonas Hedemanas. Pavieto administracinio-teisminio valdymo struktūra nušviečiama lenkų istorikų H. Lulevičiaus ir A. Rachubos knygoje apie LDK Vilniaus vaivadijos ir pavietų valdininkus. Šis veikalas remiasi naujaisiais LDK pavietų žemės ir pilies teismų aktų knygų, saugomų Lietuvos valstybės istorijos archyvo Vilniuje ir Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo Minske fonduose, tyrinėjimais.
1565–1566 m. LDK vykstant administracinei-teritorinei ir teismų reformai buvo įsteigtas Breslaujos pavietas, kurio centru tapo Breslaujos miestas. Savo plotu - tai buvo vienas iš mažiausių LDK pavietų. Santykinai retai apgyvendintas ir dėl savo teritorijos išsidėstymo ypatumų nutolęs nuo politinių šalies centrų, šis pavietas XVI-XVII a. iš esmės buvo tikras valstybės pakraštys. Iš šiaurės Breslaujos pavietas ribojosi su Livonijos vaivadija, iš rytų su Polocko vaivadija, iš pietų pusės su Ašmenos ir Vilniaus pavietais, o iš vakarų su Ukmergės pavietu.
Breslauja buvo miestas-tvirtovė, dažnuose karuose su Maskvos Didžiaja kunigaikštyste, turėjusia, kariniu požiūriu, svarbią reikšmę. XVI a. žymaus istoriko Motiejaus Strijkovskio parašyto LDK istorijos veikalo pagrindu, 1613 m. Amsterdame, kartografo Tomo Makovskio išleistame LDK žemėlapyje yra Breslaujos piešinys. Jame ji pavaizduota, kaip siauroje sąsmaukoje tarp dviejų ežerų, ant aukštos kalvos stovinti pilis su galingomis sienomis ir bokštais. Pagal 1649 m. inventoriaus aprašymą, pilį juosė dvigubi žemės pylimai, aptverti aukštomis medinėmis sienomis, kurios turėjo septynis bokštus bei tvirtus geležimi apkaustytus vartus. Pilyje buvo dislokuota pastovi įgula, apginkluota septyniomis patrankomis, 40 muškietų ir aprūpinta didelėmis karinės amunicijos atsargomis. Breslaujos pilies patalpose vyko žemės ir pilies teismų posėdžiai, buvo įrengtas šių teismų archyvas, rinkdavosi pavieto bajorų seimeliai.
Prie pilies kalvos išsidėsčiusiame mieste pagal 1554 m. inventorių minimos: penkios gatvės, turgaus aikštė, 110 namų, katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir vienuolynas, špitolė ir net keliasdešimt karčemų. Breslaujoje XVI–XVII a. kartu su tvirtovės įgula gyveno apie 1000 gyventojų. 1654-1667 m. ATR karo su Maskvos valstybe metu Breslaujos miestas buvo kelis kartus užimtas rusų kariuomenės, o vėliau jų sudegintas, o pilis sugriauta. Vėliau pilies įtvirtinimai buvo dalinai atstatyti, tačiau ji neteko savo karinės reikšmės, o joje stovintys pastatai, palaipsniui sunyko. Dėl to jau XVIII a. pr. patalpas Breslaujos žemės teismo sesijoms tekdavo nuomotis mieste. Pagal 1765 m. Breslaujos inventorių pilies įgulą tuo metu sudarė tik vienas karininkas ir 14 kareivių. 1787 m. paskutinį kartą pilies kalvoje įvyko pavieto bajorų seimelis , kuriame dalyvavo 360 deputatų. Iš pilies kalvoje buvusių pastatų išliko tik stačiatikių bažnyčia, kuri XVIII a . pab. sudegė.
Duomenų apie Breslaujos pavieto žemės teismo įsteigimą ir jo veiklos pradžią mokslinėje literatūroje yra nedaug, kadangi seniausios 1566–1602 m. laikotarpio šio teismo aktų knygos neišliko.
Pirmoji Breslaujos žemės teismo sesija įvyko apie 1566 m. Pirmieji šio teismo pareigūnai buvo teisėjas Ivanas Michailovičius Basa, pateisėjis Dmitras Jackovičius Putiata ir raštininkas Jonas Sipovičius. Pradžioje žemės teismas savo nuolatinių patalpų neturėjo. Teismo posėdžiai vyko Breslaujos pilyje, o 1590 m. ATR seimas savo nutarimu „leido Breslaujos pavieto bajorams statytis namą žemės teismų darbui ir susimūryti rūsį knygoms saugoti, o kol tas namas nepastatytas, žemės teismas turės dirbti pilyje“. Ar namas žemės teismo reikmėms buvo pastatytas duomenų nerasta, nes per XVII a. vid. ATR karus su Rusija Breslauja kelis kartus buvo visiškai sugriauta, o visos išlikusios XVII a. Breslaujos žemės teismo aktų knygos dabartiniu metu yra saugomos Baltarusijos Nacionaliniame istorijos archyve Minske.
Seniausioje, dabartiniu metu Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomoje, 1725–1727 m. Breslaujos žemės teismo aktų knygoje nurodyta, kad pirmoji žemės teismo sesija įvyko 1725 m. birželio 1 d. Breslaujos jurzdikoje (bažnyčiai priklausanti miesto dalis). Teismo posėdžius vedė teisėjas Tomas Konstantinas Rudamina-Dusėtiškis, pateisėjis Kristupas Butleris ir raštininkas Teodoras Petras Vavžeckis. Aktų knygoje buvo įrašyti 112 aktų, kurių didžiają dalį sudarė Breslaujos žemės teismo nuosprendžiai (dekretai) bei su nekilnojamuoju turtu susijusių sandėrių dokumentų patvirtinimai. Breslaujoje žemės teismų sesijos vyko iki pat XVIII a. paskutiniojo dešimtmečio.
1793 m. birželio-lapkričio mėn. veikusiame Gardino seime buvo patvirtintas antrasis ATR padalijimas ir įvykdyta paskutinė LDK administracinė-teritorinė reforma. Gardino seime buvo taip pat nuspręsta, kad pavieto centro statusą turėjusi Breslauja taps vaivadijos sostine, o pavieto seimelius, žemės ir pilies teismus bei jų archyvą iš jos buvo nutarta perkelti į Vidžius. Vidžiuose tuo metu nebuvo tinkamų patalpų žemės ir pilies teimams bei jų archyvui. Apie tai liudija 1794 m. vasario 5 d. žemės teismo aktų knygoje įrašytas Breslaujos pavieto maršalkos Benedikto Vavžeckio pareiškimas, kuriame „jis išreiškė norą, vykdant Gardino seimo nutarimą dėl pavieto seimelių, žemės ir pilies teismų bei jų archyvo perkėlimo į Vidžius, savo lėšomis jam priklausančioje miestelio dalyje pastatyti teismo namą, mūrinį archyvą bei stoginę pavieto seimelių susirinkimams“. 1794 m. kovo 11 d. Vidžiuose įvyko pirmas Breslaujos žemės teismo posėdis. Šio posėdžio teismo pareigūnų kolegiją sudarė: pirmininkaujantis teisėjas Stanislovas Vavžeckis bei teisėjai Vincentas Bielikovičius, Karolis Maslovskis ir Jonas Rudnickis. Jiems talkino teismo raštininkas Voicechas Vondolovskis.
Naują Breslaujos vaivadiją sudarė trys nauji administraciniai vienetai, vadinami žemėmis: Breslaujos, Anykščių ir Ukmergės. Lietuvoje kilus sukilimui, 1794 m. gegužės 11 d. Breslaujoje įvyko mūšis tarp T. Kosčiuškos šalininkų bei rusų kariuomenės dalinių, kurio metu miestas visiškai sudegė. Ši aplinkybė nulėmė, kad iš Breslaujos vaivadijos centras buvo galutinai perkeltas į Vidžius.
1794 m. pab. nuslopinus T. Kosciuškos sukilimą, LDK okupavo rusų armija. 1795 m. gruodžio 14 d. Jekaterina II savo įsaku padalijo vakarines LDK žemes į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slanimo. LDK pavietus rusų pavyzdžiu imta vadinti apskritimis (уезд). Breslaujos apskritis (su centru Vidžiuose), kartu su dar dešimčia apskričių priklausė Vilniaus gubernijai. Taip pat minėtu įsaku, siekiant atkurti „civilinę teisę“ ir pelnyti vietinės bajorijos prielankumą buvo atnaujinta iki LDK aneksijos veikusių žemės ir pilies teismų veikla. Apskrities pavadinimas buvo naudojamas tik oficialiuose dokumentuose rašytuose rusų kalba, nes teismų raštvedyboje toliau tebevyraujant lenkų kalbai, apskritys aktuose po senovei vadinamos pavietais (lenk. powiat). Administraciniai–teritoriniai pertvarkymai, buvusiose LDK žemėse, dar vyko 1796 m. ir 1801 m., tačiau Breslaujos apskritis išliko pavaldi Vilniaus gubernijai.
Laikotarpio pradžioje, tikėdamasi pelnyti naujai prijungto krašto pavaldinių simpatijas, carinė valdžia į bajorų teisminių institucijų – žemės ir pilies teismų darbą, stengėsi nesikišti. Ji tuo pačiu tikėjosi išugdyti lenkų bajorijos tarpe pilietinio lojalumo ir ištikimybės rusų valdovams tradicijas. Breslaujos žemės teismas nors ir buvo Rusijos imperijos apskrities juridine įstaiga, tačiau veikė remdamasis Lietuvos Statuto, o ne imperijos įstatymais. Lenkų kalba ir toliau liko oficialia žemės teismo kalba. Tokia padėtis išliko iki 1840 m. liepos 7 d., kai caro Nikolajaus I įsaku Vilniaus gubernijoje Lietuvos Statutas neteko galios, o teismų raštvedyboje lenkų kalba buvo pakeista rusų kalba.
1794–1836 m. Vidžiuose buvo saugomas Breslaujos žemės ir pilies teismų archyvas. 1812 m. lapkričio 28 d. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono žygio į Rusiją metu, Vidžiuose tarp atsitraukiančių prancūzų kariuomenės dalinių ir rusų kavalerijos įvyko stiprus mūšis, kurio metu miestelis stipriai nukentėjo. Kilus gaisrui, sudegė visos XVI-XVIII a. laikotarpio Breslaujos pilies teismo knygos.
Breslaujos žemės ir pilies teismai veikė iki 1831 m. kai caro valdžia juos panaikino. Šių teismų bylos perėjo į Breslaujos apskrities teismo archyvą. 1836 m. Vilniaus gubernijos Breslaujos apskritis caro Nikolajaus I įsaku buvo pervadinta į Novoaleksandrovsko apskritį, o apskrities centras iš Vidžių perkeltas į Ežerėnus (dabartiniai Zarasai), 1835 m. pavadintus caro Nikolajaus I sūnaus garbei Novoaleksandrovsku. Tuomet Breslaujos žemės teismo knygos iš Vidžių buvo pervežtos į Novoaleksandrovską ir perėjo šios apskrities teismo žinion. 1843 m. Novoaleksandrovsko (Ežerėnų) apskritis buvo prijungta prie naujai įsteigtos Kauno gubernijos.

Tvirtinamųjų, einamųjų ir nuosprendžių aktų knygos, aktų, nuosprendžių, einamųjų reikalų protokolai, sumariniai, teismo bylų rejestrai.

lenkų

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondas papildytas 1981 m. Pertvarkytas 2014 m.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas