21. Vilniaus pilies teismas (Wileński Grodzki Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1570--1837 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 945

Vilniaus pilies teismas (Wileński Grodzki Sąd)
Vilniaus pilies teismas (Wileński Grodzki Sąd) (1566-1831 m.)
Pilies teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK) įsteigti po 1564-1566 m. teisinės-administracinės reformos. Jie buvo įkurti bajorų baudžiamųjų bylų nagrinėjimui. Pagal Lietuvos Statutą pilies teismams priklausė bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo, taip pat kiti sunkūs kriminaliniai nusikaltimai. Pilies teismui priklausė visi paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Šis teismas nebuvo pastoviai veikianti įstaiga, todėl bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį pavieto centre. Jo sesijos vadinosi gudiškai „рочки“ arba lotyniškai „kadencia“. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Pilies teismas buvo vienintelė institucija paviete, kurio pareigūnai buvo nerenkami, o skiriami. Teismui vadovavo karaliaus skiriamas pavieto seniūnas, o vaivadijos centre - vaivada, kuris čia vykdė seniūno funkcijas. Pavieto seniūnas bei vaivada skirdavo kitus teismo narius: savo vietininką (paseniūnį), pilies teisėją ir raštininką. Pagal Lietuvos Statuto reikalavimus pilies teismo nariai turėjo būti vietiniai, sėslūs bajorai, išmanantys teisės dalykus ir mokantys senąją gudų kalbą. Pilies teismas buvo kolegialus. Jame bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu: seniūnas arba jo pavaduotojas paseniūnis, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teisėjas, tris kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų poelgiai galėjo būti skundžiami žemės teismui. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje - teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai pilies teismo knygose turėjo tokią pat notarinę galią, kaip ir žemės teismo knygose. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vaznys. Jis išnešiodavo šaukimus, atlikdavo įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo vykdant posėdžius.
Pilies teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo Lietuvos Statutas. Pilies teismas buvo žemesnioji institucija, kurios sprendimus kiekvienas galėjo apskųsti aukštesniosioms instancijoms - LDK Vyriausiajam Tribunolui arba Karaliaus teismui. Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, kalėjimas, ištrėmimas (banicija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį.
1792 m. pilies teismai buvo panaikinti, o jų funkcijas perėmė žemininkų teismai. 1794-10-30 ir 1797-02-06 caro įsakais pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 metų.



Teismo aktų knygos.

vokiečių, lotynų, lenkų, rusų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondas papildytas 1980 m., 1983 m., 2004 m.
2004 m. apyrašas Nr. 3 panaikintas, bylos perkeltos į apyrašą Nr. 1.
Fondo papildyti neplanuojama.

Fondo dokumentų dalis saugoma Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje.


ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas

Žemesnio lygio aprašai

Viso rezultatų: 2