80. Ukmergės pilies teismas (Wiłkomirski Grodzki Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1581--1823 m.

apyrašas - 2
apskaitos vnt. - 284

Ukmergės pilies teismas (Wiłkomirski Grodzki Sąd)
Ukmergės pilies teismas (Wiłkomirski Grodzki Sąd) (1566–1792 m., 1794–1831 m.).
Pilies teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564–1566 metų teisminės-administracinės reformos. 1564 m. Bielsko seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas sudarė naujo LDK administracinio suskirstymo pagrindus. Naujuose teritoriniuose vienetuose – pavietuose – buvo įsteigti pilies, žemės ir pakamario teismai. Pagal šį naują teritorinį padalijimą Ukmergės pavietas priklausė Vilniaus vaivadijai. Į šios vaivadijos sudėtį taip pat įėjo Vilniaus, Ašmenos, Lydos ir Breslaujos pavietai. Toks valstybės teritorinis suskirstymas išliko iki pat XVIII a. pabaigos. 1790 m. LDK gyventojų surašymo duomenimis Ukmergės paviete gyveno 144942 gyventojai, o jo plotas siekė 8970 km².
Pilies teismo veiklą ir funkcijas, kaip ir žemės teismo, detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Pilies teismas buvo pirma instancija, nagrinėjusi bajorų baudžiamąsias bylas. Jo kompetencijai priklausė sunkių kriminalinių nusikaltimų už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė nagrinėjimas. Pagal II Lietuvos Statuto IV skyriaus 30 straipsnį tai buvo bylos dėl bajorų dvarų užpuolimų, bažnyčių nuniokojimų, išžaginimų, apiplėšimų, vagysčių, sukčiavimo, dokumentų klastojimo, padegimų, burtų arba kerėjimo, bajoro sužeidimo arba nužudymo. Pabėgusių valstiečių ir tarnų bylos, pagal šlėktos valią buvo nagrinėjamos tiek pilies, tiek ir žemės teisme. Be to pilies teismui tekdavo spręsti ir civilinius ieškinius, susijusius su žemvaldžių baudžiamosiomis bylomis.
Pilies teismo jurisdikcijai priklausė visi paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Tai nebuvo pastoviai veikianti įstaiga, todėl pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi kas mėnesį pavieto centre. Sesijos turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti dvi savaites. Jos gudų kalboje buvo vadinamos рочки, o lotynų – kadencija.
Pilies teismas buvo vienintelė institucija paviete, kurio pareigūnai buvo ne renkami, o skiriami. Jam vadovavo karaliaus skiriamas pavieto teismo seniūnas, o vaivadijos centre − vaivada. Vaivados ir pilies teismo seniūnai, skiriami iš aukštesnių bajorijos sluoksnių ir, būdami užimti kitais svarbiais valstybės reikalais, nevisada turėjo laiko dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl jie II Lietuvos Statuto IV skyriaus 37 straipsniu buvo įpareigoti patys sudaryti pilies teismą − savo nuožiūra paskirti savo vietininką (paseniūnį), pilies teisėją ir raštininką. Dėl to pilies teismas dar kartais būdavo vadinamas seniūno teismu. Iš pilies teismo pareigūnų nebuvo reikalaujama specialaus mokslo ar pasirengimo. Užteko to, kad jie gyventų tame paviete, būtų bajorai, LDK piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką kanceliarijos raštą.
Pilies teisme bylas nagrinėjo ir sprendė visi trys teismo nariai kartu: seniūnas arba jo pavaduotojas paseniūnis, pilies teisėjas ir raštininkas. Vienam iš jų susirgus, arba dėl kitos svarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teisėjas, tris kartus neatvykęs į teismo posėdį, netekdavo savo pareigų. Pilies teismo pareigūnų veiksmai galėjo būti skundžiami žemės teismui, kuris vykdė pilies teismo veiklos priežiūrą. Raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, sudarytas iš daugelio bylų (ieškinių), kurių pirmojoje dalyje buvo įrašomi įvairūs teisiniai aktai, o antrojoje dalyje – teisminis bylų nagrinėjimas. Į šias knygas buvo įrašomi ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Įrašai pilies teismo knygose turėjo tokią pat notarinę galią, kaip ir žemės teismo knygose. Teismo pareigūnams darbe padėdavo vazniai. Jie išnešiodavo šaukimus, atlikdavo įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavo bylos aplinkybes, dalyvaudavo teismo posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį, įstatymai numatė griežtas bausmes.
Už savo darbą pilies teismo teisėjai ir pareigūnai pastovios algos negavo. Jiems mokėjo pagal Statuto nustatytus įkainius: nuo kiekvienos išnagrinėtos bylos, į knygas įrašyto dokumento ar išduoto jo nuorašo. Pilies teismas buvo žemutinė instancija, todėl nepatenkinti jo sprendimais galėjo juos apskųsti LDK Vyriausiajam tribunolui arba karaliaus teismui. Pilies teismo nuosprendžiai dažnai būdavo labai griežti: mirties bausmė, mirties bausmės paskelbimas už akių t.y. nesugautam nusikaltėliui (infamija), kalėjimas, pilietinių teisių atėmimas ir ištrėmimas (banicija), didelės piniginės baudos. Teismas turėjo savo kalėjimą ir budelį. XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarinė slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. pilies teismai buvo panaikinti. Atsirado vadinamieji žemininkų teismai (ziemiańskie sądy). Jie perėmė pilies teismų funkcijas. 1794-10-30 caro įsaku pilies teismai vėl atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 metų.
1566–1595 m. Ukmergės pilies teismo aktų knygos neišliko, todėl konkrečių žinių apie teismo įkūrimą ir veiklą istorijos šaltiniuose ir mokslinėje literatūroje rasta labai nedaug. Pagal 1565–1566 m. LDK pavietų ribų nustatymo projektą prie Ukmergės pavieto buvo prijungti Anykščių, Kurklių ir Penionių valsčiai. Lietuvos Metrikos knygoje Nr. 594 1586–1587 m. minimas Ukmergės seniūnas Povilas Pacas, kurio kompetencijoje buvo pilies teismo sudarymas ir jo pareigūnų skyrimas. Seniausioje išlikusioje 1596 m. Ukmergės pilies teismo aktų knygoje minimi pareigūnai: seniūnas Martynas Giedraitis, paseniūnis Melchioras Gineitas, teisėjas Jurgis Giedraitis ir raštininkas Andrius Krončia. Šios aktų knygos dokumentuose taip pat išvardyti net 12 vaznių: Valentinas ir Laurynas Grigaravičiai, Stanislovas Zdebskis, Andrius Miserovskis, Petras Pavlovičius ir kt. Tiek daug vaznių buvo reikalinga todėl, kad pilies teismas skirtingai negu žemės teismas posėdžiavo dažniau, nagrinėjo daugiau bylų. Vazniai privalėjo laiku pristatyti bajorams šaukimus į teismą, išvežiojant juos po gana didelį savo plotu Ukmergės pavietą.
Ukmergės pilies teismo sesijos vyko tik Ukmergėje, skirtingai nuo žemės teismo, kuris iki 1775 m. paeiliui dirbo Ukmergėje ir Anykščiuose. 1765 m. Ukmergės seniūnijos inventoriuje buvo pažymėta, „kad nors Ukmergės miestas ir yra pavieto centras, jame iki šiol nėra teismams skirto pastato, kalėjimo bei saugyklos pilies ir žemės teismų aktų archyvams.“ Pilies teismas posėdžiavo patalpose, priklausančiose privatiems asmenims. Tokie asmenys valstybės buvo atleidžiami nuo mokesčių iždui. Taip 1773–1785 m. Ukmergės pilies teismo raštinė rezidavo Kauno gatvėje, dvarininkės Montigailaitės dvarelyje.
Pastato teismų reikmėms statyba buvo susirūpinta tik tada, kai Ukmergės pavieto teismo seniūnu buvo paskirtas Ignotas Morikonis. Jo lėšomis 1787 m. Ukmergėje buvo pradėta teismams skirto pastato statyba bei mūrijami rūsiai teismų aktų knygoms saugoti. Statybos tęsėsi kelis metus, nes pagal 1789 m.Ukmergės miesto inventorių jos buvo dar nepabaigtos. Vertingų duomenų pateikiama 1787 m. sudarytame pilies teismo archyve saugotų dokumentų apyraše. Jame nurodoma, kad tuo metu archyve be teismo knygų, protokolų ir rejestrų buvo saugomi 53 fascikulai (bylų ryšuliai), kuriuos sudarė 3287 teisiniai aktai. Tai buvo daugiausia taip vadinami dokumentai-priedai, kurie buvo būtini pradedant ir pagrindžiant teisminį procesą.
1831 m. caro valdžiai panaikinus Ukmergės pilies ir žemės teismus, jų bylos perėjo Ukmergės apskrities teismo žinion.

Pilies teismo tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktų ir dekretų knygos, tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktų ir dekretų protokolai, sumariniai, taktiniai, ordinariniai ir kt. rejestrai, aktų knygos, ūkiniai-teisiniai ir teisminiai dokumentai.

lenkų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondo papildyti neplanuojama. 2009 m. apyrašas Nr. 3 panaikintas, bylos perkeltos į apyrašą Nr. 1.

Fondo dokumentų dalis saugoma Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas, žinynas

teismai, notariatas