334. Smolensko žemės teismas (Smoleński Ziemski Sąd)

Fondo duomenys:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1650--1794 m.

apyrašas - 1
apskaitos vnt. - 15

Smolensko žemės teismas (Smoleński Ziemski Sąd)
Smolensko žemės teismas (Smoleński Ziemski Sąd) (1768–1794 m.).
Žemės teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atsirado po 1564–1566 m. įvykdytos teisminės-administracinės reformos. Šiuos pertvarkymus teisiškai pagrindė 1564 m. Bielsko Seimo nutarimai ir 1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas. Lietuvoje atsirado nauji teritoriniai vienetai – pavietai, kuriuose buvo įsteigti žemės, pilies ir pakamario teismai.
Žemės teismo veiklą ir funkcijas detaliai reglamentavo II Lietuvos Statuto IV skyrius. Teismo pareigūnus – teisėją, jo pavaduotoją (pateisėjį) ir raštininką – pavieto seimelyje iš dvylikos kandidatų rinko vietos žemvaldžiai, o jų įgaliojimus tvirtino karalius. Kasmet vykdavo trys žemės teismo sesijos (gudų k. рочки, lot. k. kadencia), kurios trukdavo tris-šešias savaites. Žemės teismo nuosprendžiai buvo priimami teisėjo ir jo pavaduotojo kolegialiu abipusiu sutarimu.
1764 m. Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) Varšuvos konvokaciniame seime buvo priimtas įstatymas, keičiantis žemės teismo pareigūnų sudėtį: nuo šio laiko žemės teismą sudarė keturi teisėjai ir raštininkas. Asmenims, anksčiau ėjusiems žemės teismo pateisėjo pareigas, likvidavus šią pareigybę, šis įstatymas numatė automatišką (be rinkimų) paskyrimą į teisėjus. Raštininkui taip pat buvo numatyta sprendžiamojo balso teisė, tais atvejais, kai skelbiant teismo nuosprendį teisėjų balsai pasidalindavo po lygiai. Įstatyme tai pat buvo numatytas tikslus elekcinio pavieto seimelio, kurio metu buvo renkami žemės teismo pareigūnai, darbo laikotarpis, susietas su žemės teismo Grabnyčios (vasario mėn.) sesija. Į teisėjų pareigas uždrausta rinkti kandidatus, susijusius artima giminyste.
Žemės teismas nagrinėjo bylas, susijusias su nuosavybe ir kitais civilinės teisės klausimais: testamentų tvirtinimu ar vykdymu; pirkimo, pardavimo ar keitimo sutartimis; dovanojimo raštais, paskolomis, karaliaus privilegijomis ir kt., taip pat sprendė bylas dėl įžeidimo žodžiu, grasinimų sunaikinti turtą arba pakenkti sveikatai; dėl pamestų, gaisro sunaikintų dokumentų; tvarkė bajorystės įrodymo klausimus. Šio teismo ypatingą svarbą rodė įgaliojimas prižiūrėti pilies teismo veiklą. Vis dėlto žemės teismas buvo žemutinė institucija, todėl jo sprendimai galėjo būti skundžiami aukštesnėms instancijoms – Vyriausiajam Tribunolui arba Karaliaus teismui.
Žemės teismo jurisdikcijai priklausė visi paviete gyvenantys ar žemę turintys bajorai. Lietuvos Statutas nenumatė, kad žemės teismo pareigūnai ligos atveju ar dėl kitos svarbios priežasties galėtų pavesti savo pareigas kam nors kitam – bajorai specialiai tai sesijai išrinkdavo kitą asmenį, turintį tokią pat kvalifikaciją. Svarbų vaidmenį žemės teismo darbe vaidino raštininkas, tvarkydavęs žemės teismo knygas, kuriose buvo fiksuojami ne tik įvairūs teisminiai aktai, bet ir valstybinės reikšmės dokumentai (seimo pasiuntinių instrukcijos, seimelių nutarimai, karaliaus universalai, privilegijos ir kt.). Žemės teismo knygų aktai turėjo notarinę galią. Teismo pareigūnams talkino vaznys, išnešiodavęs šaukimus, atlikdavęs įvykio vietos apžiūrą, oficialiai patvirtindavęs bylos aplinkybes, viešai skelbdavęs teismo nuosprendžius, dalyvaudavęs posėdžiuose ir kt. Už smurtą prieš vaznį įstatymai numatė griežtas bausmes. Žemės teismo teisėjams ir pareigūnams pastovi alga nebuvo mokama: už kiekvieną išnagrinėtą bylą, į knygas įrašytą dokumentą ar išduotą jo nuorašą jiems buvo mokama pagal Lietuvos Statuto nustatytus įkainius.
Bylos nagrinėjimas žemės teisme baigdavosi nuosprendžio paskelbimu (dekretu). Nuosprendžiai paprastai apsiribodavo piniginėmis baudomis. Nuteistasis, kuris nesumokėdavo baudos, privalėjo atsiskaityti savo turtu. Jei žemės teismas nuteisdavo įkalinimu arba mirties bausme, nuosprendį įvykdyti būdavo pavedama pilies teismo pareigūnams. XVI–XVII a. LDK teismų raštvedyboje vartota senoji rusų kalba, dabar mokslinėje literatūroje vadinama senąja gudų arba LDK kanceliarine slavų kalba. 1697 m. oficialia teismų kalba tapo lenkų kalba.
1792 m. žemės teismai buvo panaikinti. Jų funkcijas perėmė vadinamieji žemininkų teismai (lenk. ziemiańskie sądy). 1794-10-30 caro įsaku žemės teismai vėl buvo atkurti ir įteisinti. Lietuvoje jie veikė iki 1831 m.
Nagrinėjant Smolensko vaivadijos sudarymą, jos valdžios ir teisminių įstaigų kūrimąsi yra būtina detaliau aptarti šio administracinio-teritorinio vieneto atsiradimo aplinkybes. Mokslinių darbų šia tema yra nedaug. Iš jų reiktų išskirti lenkų istorikų H. Lulevičiaus ir A. Rachubos monografiją, kur detaliai nušviečiamos Smolensko vaivadijos sudarymo aplinkybės, jos pavietų administracinė struktūra, valdininkų funkcijos.
Smolensko vaivadija (rusų k. Смоленское воеводство; lotynų k. Palatinatus Smolencensis; lenkų k. województwo smoleńskie) – tai administracinis-teritorinis vienetas, įkurtas 1508 m. vietoje Smolensko seniūnijos; 1508–1514 m. priklausęs LDK, 1613–1654 m. Abiejų Tautų Respublikai. Vaivadijos plotas siekė apie 53000 km². Jos sostinė buvo Smolensko miestas, kurį dar 1395 m. užėmė ir 1404 m. prie LDK prijungė didysis kunigaikštis Vytautas. Šiaurėje ir rytuose Smolensko vaivadija ribojosi su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, pietuose – su Mstislavlio vaivadija ir Seversko žeme, vakaruose – su Vitebsko vaivadija. Ši teritorija LDK ir Maskvos Didžiosios kunigaikštystės, vėliau ATR ir Maskvos valstybės, tarpusavio karų išdavoje ne kartą keitė savo pavaldumą, bet didžiąją savo istorijos dalį – 1514–1611 m. ir 1654–1793 m. – buvo valdoma Maskvos valstybės (Rusijos imperijos).
1609–1618 m. ATR ir Maskvos valstybės karo metu Smolensko žemes užėmė lenkų-lietuvių kariuomenė. 1613 m. kovo mėn. ATR Seimas priėmė „Smolensko vaivadijos ordinaciją“ – įstatymą, skelbiantį apie Smolensko vaivadijos prijungimą prie LDK ir patvirtinantį kiek kitokią negu kitose vaivadijose valstybės pareigūnų skyrimo ir bajorų žemių valdymo tvarką. Tačiau realiai pradėti pertvarkymus: steigti vaivadijos valstybines įstaigas, skirti ir rinkti valdžios pareigūnus buvo galima tik pasibaigus karo veiksmams bei sudarius 1618 m. Deulino paliaubų sutartį, kuria Maskvos valstybė pripažino Smolensko ir kt. rytinių žemių perdavimą ATR.
1620 m. ATR Seimas priėmė įstatymą – „Maskvos grąžintų provincijų ordinaciją“, kuriuo remiantis šios žemės buvo perduotos administruoti karalaičiui Vladislovui (Vazai) bei ten pradėtos administracinės-teritorinės, teisminės, žemės ir kt. reformos. Smolensko vaivadijos sudėtyje buvo įkurti du pavietai: Smolensko ir Starodubo, kurie pagal senovišką „rusišką“ teritorinę padalijimo sistemą, skirtingą nuo kitų LDK žemių tvarkos, suskirstyti į taip vadinamus „ujezdus“. Smolensko pavietą sudarė Bielsko, Dorobogužo, Roslavlio, Serpeisko ir Smolensko, o Starodubo pavietą - Počepo, Popovagoros, Starodubo ir Trubčevsko ujezdai. Savo ruožtu ujezdai buvo padalinti į valsčius. Pirmuoju Smolensko vaivadijos vaivada karalius pakyrė Aleksandrą Korviną-Gosievskį. Vaivada buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas Smolensko vaivadijoje, jos bajorų ir pašauktinių kariuomenės vadas. Jo kompetencijai buvo priskirti administracijos, taip pat karo ir teismų reikalai.
Smolensko vaivadijos teismo įstaigų veiklą sąlyginai galima padalinti į du laikotarpius: pirmas – tai 1611–1654 m., kai vaivadija buvo ATR sudėtyje, ir antras – tai 1654–1793 m., kai realiai jai jau nepriklausė.
1621 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Smolenske vyko pirmasis pavieto bajorų seimelis. Jo metu buvo išrinkti keturi pasiuntiniai į ATR Seimą ir keturi deputatai į LDK Vyriausiąjį Tribunolą. 1622 m. seimelyje buvo išrinkti Smolensko žemės teimo pareigūnai. Šio teismo pareigūnų kolegiją sudarė: teisėjas Valerijonas Vyležinskis, pateisėjis Jeronimas Ciechanovičius bei raštininkas Mikalojus Voroniecas. 1625 m. buvo sudaryta Starodubo pavieto žemės teismo administracija. Pirmojo Starodubo pavieto žemės teismo pareigūnais tapo teisėjas Jokūbas Lvovičius Prošickis, pateisėjis Dimitras Nielubovičius-Tukalskis ir raštininkas Danielius Suchodolecas. Smolensko žemės teismo jurisdikcija apėmė Smolensko, o Starodubo žemės teismo Starodubo pavietų teritorijas. Šių žemės teismų veiklą ir funkcijas, kaip ir kitose LDK vaivadijose ir pavietuose reglamentavo Lietuvos Statutų teisė. Seniausioje išlikusioje Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) saugomojoje Smolensko žemės teimo aktų knygoje minimi pareigūnai buvo teisėjas Jeronimas Cechanovičius, pateisėjis Jonas Vojevodzkis ir raštininkas Aleksandras Parčevskis. Knygoje buvo įrašyti 147 teismo aktų įrašai, kurie apėmė laikotarpį nuo 1650 m. spalio mėn. 12 d. iki 1651 m. spalio 14 d. Tikėtina, kad Smolensko žemės teismo raštinė veikė ir jo posėdžiai vykdavo Smolensko tvirtovės patalpose.
1654 m. prasidėjo ATR ir Maskvos valstybės karas. Karo veiksmai apėmė visą Smolensko vaivadiją ir klostėsi ATR labai nesėkmingai. 1654 m. spalio 3 d. po keletos mėnesių apgulties, caro Aleksiejaus Michailovičiaus vadovaujamai rusų kariuomenei pasidavė Smolensko tvirtovės įgula. ATR kariuomenė buvo priversta palikti Smolenską ir pavietą rusams, o Starodubo pavietą dar 1648 m. užėmė sukilę Zaporožės kazokai. 1667 m. Andrusovo paliaubos bei 1686 m. ATR ir Maskvos valstybės Amžinosios taikos sutartis, galutinai įtvirtino Smolensko vaivadijos ir kitų rytinių žemių praradimą.
Nepaisant šių teritorijų netekimo, Smolensko vaivadija, kaip administracinis vienetas išliko LDK valdymo struktūroje. Vienas iš svarbių tą išlikimą sąlygojusių veiksnių buvo dalies Smolensko žemių bajorų, bijojusių prarasti savo teises ir privilegijas, nenoras tarnauti svetimam valdovui. Daugelis iš jų, atsisakę prisiekti ištikimybę carui, savo noru paliko dvarus rusų okupuotose žemėse ir persikėlė gyventi į vakarines vaivadijas, likusias LDK ribose. Šie bajorai buvo vadinami egzuliantais (lotynų k. „exsulo“ – ištremti iš tėvynės).
1670 m. balandžio 26 d. karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis suteikė privilegiją egzuliantams, jiems kaip kompensacija už prarastą nuosavybę, iš valdovui priklausančių seniūnijų fondo, laikinai buvo skirtos valdyti žemės: Ožė (dabartinė Asiuža Baltarusijoje) ir Klevai Gardino paviete; Paširvintys ir Alvitas (Kauno paviete); Utena Ukmergės paviete ir Ziabkai Polocko vaivadijoje. Tik 1699 m. Seimo nutarimu egzuliantų valdomos žemės buvo įteisintos kaip jų privati nuosavybė. Kadangi Smolensko vaivadija neturėjo savo apibrėžtos teritorijos, ji gavo ypatingą, nominaliai valdomo administracinio-teritorinio vieneto statusą. Nepaisant to, ir toliau buvo skiriami bei renkami vaivadijos pareigūnai, rengiami Starodubo ir Smolensko pavietų bajorų seimeliai.
Duomenų apie Smolensko vaivadijos egzuliantų žemės teismų veiklą XVII a. antroje pusėje išlikę labai nedaug. Nustatyta, kad teismai dirbo labai nereguliariai, o jų posėdžiai, derinant juos su egzuliantų bajorų seimeliais, vykdavo kaskart naujoje vietoje. XVII a. paskutiniame dešimtmetyje jie sustabdė savo veiklą. Nepaisant to, vėliau vykusiuose egzuliantų seimeliuose buvo toliau renkami Smolensko ir Starodubo pavietų žemės teismų pareigūnai: teisėjai, pateisėjai ir raštininkai, tačiau jų pareigos buvo simbolinės, nes nedirbant raštinėms ir nevykstant teismo posėdžiams, jie savo pareigų realiai nevykdė, išskyrus raštininkus, kurie atliko teismo archyvo kaupimo ir saugojimo funkcijas. To meto dokumentuose yra minima, kad 1690 m. Vilniaus priemiestyje žemės teismo raštininko Juozapo Kuliešos name buvo saugomas Smolensko vaivadijos teismų archyvas.
Taigi 1690–1767 m. svarbiausiomis Smolensko vaivadijos egzuliantų pilietinio aktyvumo ir susibūrimų vietomis buvo pavietų bajorų seimeliai. 1655–1667 m., kol vyko karo veiksmai su Maskvos valstybe, jie neturėjo pastovios susirinkimų vietos. Pagal ATR Seimo nutarimus nustatyta, kad Smolensko pavieto seimelis 1658 m. posėdžiavo Pilypave (Palenkės vaiv.), 1659 m. – Gardine, 1662 m. – Slanime, o 1664 m. – Vilniuje. 1667 m. nuolatiniu Smolensko ir Starodubo pavietų egzuliantų seimelių bei jų žemės ir pilies teismų centru tapo Vilnius. Pradžioje egzuliantų seimelių sesijos, įstatymų nustatytais periodais, vykdavo paeiliui Vilniaus Žemutinėje pilyje arba keliose miesto bažnyčiose. Vėliau pastovia jų susirinkimų vieta buvo paskirta Vilniaus bernardinų (Šv. Prančiškaus) bažnyčia. Tik Smolensko pavieto bajorija posėdžiaudavo refektoriume (valgomajame), o Starodubo pavieto – koplyčioje. 1764 m. ATR Seimas nusprendė Starodubo pavieto seimelio susirinkimus perkelti į Vilniaus basųjų karmelitų (Šv. Teresės) bažnyčią prie Aušros Vartų, o Smolensko pavieto seimelį palikti senoje vietoje.
1768 m. ATR Seimas priėmė nutarimą dėl Smolensko ir Starodubo pavietų žemės ir pilies teismų raštinių steigimo. Smolensko žemės teismo raštinės veiklą pradėti ir jos darbą organizuoti buvo pavesta raštininkui Tadui Antanui Eidziatovičiui ir jo padėjėjui (regentui) Jonui Antanui Ževuskiui. Pagrindinės jų darbo funkcijos buvo užrašyti (aktikuoti) į teismo knygas su nuosavybe ir civiline teise susijusius aktus, kurie turėjo notarinę galią bei išduoti egzuliantams teismo patvirtintus, įvairaus pobūdžio dokumentų, sukauptų archyve, išrašus. Svarbu pažymėti, kad Smolensko žemės teismo kompetencijai priklausė išimtinai tik Smolensko pavieto bajorai tremtiniai bei jų palikuonys. Kadangi egzuliantai negyveno kompaktiškai vienoje vietoje, o buvo išsibarstę keliuose LDK pavietuose, prieš dalyvaujant seimelio susirinkime ar žemės teismo posėdyje, privalu buvo turėti dokumentų, įrodančių jų priklausymą Smolensko bajorijai. Tokiais dokumentais tuo metu buvo LDK ir ATR valdovų privilegijos, išrašai iš Lietuvos Metrikos bei žemės ir pilies aktų knygų, mokesčių kvitai, o tokių nesant, prisiekusiųjų liudininkų pareiškimai.
1776 m. Smolensko vaivadijos egzuliantų seimelius, žemės ir pilies teismus buvo nutarta perkelti iš Vilniaus į Trakų pavietą. Vienas iš aktyviausių šio perkėlimo šalininku ir vykdytoju buvo LDK rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius Antanas Tyzenhauzas. Jo pastangų dėka, pavyko pasiekti, kad nuo 1777 m. rugpjūčio 1 d. Smolensko pavieto egzuliantų seimelio susirinkimų bei žemės ir pilies teismų posėdžių vieta tapo karališkosios ekonomijos centras – Alytus. Tuo pačiu metu Starodubo seimelis, žemės ir pilies teismas buvo perkelti į kitą seniūnijos centrą – Žiežmarius. Antanas Tyzenhauzas tikėjosi, kad, teismo įstaigų perkėlimas į karališkųjų ekonomijų centrus, sudarys palankesnes sąlygas jiems toliau plėtotis, padidins jų reikšmę ir ekonomijų pajamas. Tačiau teisiškai šią reformą patvirtino tik 1791 m. lapkričio 2 d. ATR Seimo įstatymas.
Smolensko vaivadija ir Starodubo pavietas buvo panaikinti dar iki ATR kaip valstybės žlugimo. Pagrindinis veiksnys, lėmęs šių administracinių vienetų likvidavimą, buvo Rusijos imperijos vyriausybės reikalavimai ir didžiulis spaudimas, kuriam ATR valdantis elitas nesugebėjo atsispirti. Rusijos kišimasis į ATR vidaus gyvenimą bei nuoseklus jos pamatų griovimas, vaizdžiai atsispindi paskutinio Smolensko kašteliono Antano Suchodolskio kalboje, pasakytoje 1793 m. lapkričio 23 d. Gardino Seimo metu: „Smolensko vaivadiją, kuri iki šių dienų Mūsų Tėvynėje gyvavo, dėl grasinimų panaudoti brutalią jėgą, esame priversti panaikinti. Už tai, kad jos (vaivadijos) piliečiai svetimos valstybės valdovui nepanoro prisiekti ir nepriekaištingą ištikimybę savo Tėvynei išsaugojo. Kas dėl Smolensko vaivadijos pervadinimo į Merkinės vaivadiją, pareiškiu, būčiau neapsakomai laimingas pasilikęs savo pareigose, tačiau įtakojamas rūsčių aplinkybių, kurioms neįmanoma atsispirti, esu priverstas paklusti“. 1793 m. lapkričio 23 d. Gardino Seimas savo nutarimu panaikino Smolensko vaivadiją kartu su Starodubo pavietu ir jos vietoje įsteigė Merkinės vaivadiją su savo apibrėžta teritorija ir nustatytomis sienomis.
1794 m. pavasarį, likvidavus Smolensko vaivadiją, buvo panaikinti jos žemės ir pilies teismai. Smolensko teismų archyvas buvo perduotas saugoti Merkinės žemės teismui, o jo bylos iš Alytaus buvo pervežtos į Merkinę. Apie tai liudija įrašas, aptiktas paskutinėje Smolensko žemės teismo einamųjų reikalų protokolų knygoje, kuriame parašyta, kad „remiantis 1794 m. kovo 13 d. rezoliucija, kovo 24 d. šią protokolų knygą savo raštinės žinion priėmė Merkinės žemės teismo teisėjas Juozapas Nausutis ir raštininkas Vincentas Poplavskis“. Šia datą priimta laikyti „egzuliantiškos“ Smolensko vaivadijos teismų veiklos pabaiga.
1795 m. po trečiojo ATR padalijimo, caro valžios nurodymu Merkinės vaivadija buvo panaikinta, o jos teritorija perduota naujai įsteigtai Trakų apskričiai, iš pradžių priklausiusiai Lietuvos, o nuo 1801 m. Vilniaus gubernijai. Tuo pačiu metu Rusijos imperijos vyriausybė leido Lietuvoje atkurti žemės ir pilies teismus. Smolensko žemės teismo knygos iš Merkinės buvo pervežtos į Trakus ir perduotos šios apskrities žemės teismo žinion. Jos buvo saugomos Trakų pusiasalio pilies pietų bokšto antrame aukšte, kurio patalpose po atliktos rekonstrukcijos nuo 1793 m. veikė teismų archyvas.
1831 m. Trakų žemės ir pilies teismai buvo panaikinti, o jų archyvą, kartu su jame saugomomis Smolensko žemės teismo knygomis savo žinion perėmė naujai įsteigtas Trakų apskrities teismas.
1840 m. Trakų teismų archyvo aktus pervežė į Vilnių į LDK Vyriausiojo Tribunolo archyvą, kuris tuo metu užėmė patalpas bazilijonų vienuolyne. Tribunolo archyvo vedėjas Jonas Zienkovičius inventorizavo 332 gautas knygas ir ryšulius, tame tarpe ir 16 Smolensko žemės teismo knygų. Trakų teismų archyvo bylos buvo saugomos tribunolo archyve iki 1843 m., o po to vėl gražintos Trakų apskrities teismui.

Žemės teismo tvirtinamųjų, einamųjų reikalų aktų, dekretų ir bylų rejestrų knygos; tvirtinamųjų ir einamųjų reikalų protokolai

lenkų, rusų, senoji (slavų)

Dokumentų priėmimas į Vilniaus centrinį senųjų aktų archyvą pradėtas 1853 m. iš panaikintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų.

Fondo papildyti neplanuojama. Apyrašas Nr. 1 pertvarkytas 2016 m.

ranka rašyti dokumentai

apyrašas

teismai, notariatas